Dažnai prieš keliaujant į vieną ar kitą restoraną dauguma žmonių skiria laiko skaitant atsiliepimus, peržiūri patiekalų meniu ar bent jau atsižvelgia į pažįstamų rekomendacijas. Instagramas, facebookas ir kitos svetainės dažnai būna pilnos jaudinančių patiekalų nuotraukų, kurios paskatina atvykti paragauti vieno ar kito stebuklo į restoraną, kuris save tikrai neblogai reprezentuoja interneto platybėse. Neretai viskas tampa puikiu masalu, bet kartais negali nuspėti, ar tik negausi katės maiše.
Esu iš tų žmonių, kurie pavalgyti keliauja arba atsitiktinai, tiesiog išalkus, nes reikia kažkaip malšinti tą muziką, kuri sklinda iš alkano skrandžio, arba turėdamas tikslą aplankyti būtent vieną ar kitą vietą, nes ji mane suintriguoja. Šis kartas buvo ne išimtis. Vienoje iš interneto svetainių, akį patraukė užrašas „Upė“ – sharing plates restaurant (maistas skirtas dalintis). Gražiai apipavidalintas puslapis, kuris spalvingomis patiekalų nuotraukomis ir vaizdingais aprašais, nepaliko jokio kito pasirinkimo, kaip tik čia apsilankyti.
Priešais Bernardinų sodą stovinčiame Vilnia viešbutyje yra įsikūręs restoranas Upė. Tiek jo internetinėje svetainėje, tiek restorano meniu gali rasti užrašą: „Upė – tai dalinimosi lėkštutėmis restoranas, kur kasdienybė tampa maža švente. Tai gastronominė patirtis, kurios tikslas švęsti draugystę.“ Nors turiu savo nuomonę apie įstaigas, kurios gyvena po viešbučio stogu, tačiau šį kart pabandysiu šią savo nuomonę pakeisti, nes restorano šūkis, manau, ne vieną priverstų suploti delnais.
Užėjus į restorano salę apima nejaukus jausmas, patalpa visiškai tuščia, o pasitikusi padavėja gal net nustemba pamačiusi klientus. Pirmasis jos sakinys, kad dienos pietūs jau yra pasibaigę, tačiau patikinu, kad atėjau paragauti a la carte patiekalų.
Prisipažinsiu, lieku šiek tiek nusivylęs meniu. Jis visiškai kitoks, nei tas, kurį skaičiau prieš atkeliaudamas čia. Jame gal net mažiau patiekalų. Restorano meniu nerandu nei užkandžių, kurie taip viliojo mane nagrinėjant meniu internete, nei dalies karštų patiekalų, iš kurių buvau jau atsirinkęs keletą savo favoritų. Bet jau prisėdau, tai gėda gi stotis ir išeiti.
Dažnai parašęs vieną ar kitą rašinėlį ir perskaitęs jį pagalvoju, kad turbūt rašiau būdamas labai piktas ar pavargęs. Tai žinokite, šis kartas tikrai ne iš tų. Taigi, apie viską nuo pradžių.
Meniu nėra platus, penki užkandžiai, šeši karšti patiekalai su atskirais pasirenkamais garnyrais ir pora desertų, galvoti ilgai nereikia.
Pirmasis užkandis – lengvai sūdytas upėtakis ant fermentuoto kalė kopūsto su eršketo ikrais ir mėlynių geliu. Jei šį patiekalą gaučiau kavinėje, kur susirinkome gedėti už mirusį ir suvalgyti tešloje keptų krabų lazdelių, gal ir būčiau nuleidęs galvą ir viską pamiršęs. Restorane, kuris save reprezentuoja kaip sharing plate vieta, to tikrai neturėtų būti. Upėtakis ar žuvis, kuri patiekta lėkštėje, tiek skoniu, tiek išvaizda priminė tą, kurią galima įsigyti pigiausią prekinį ženklą turinčiose parduotuvėse ir ant kurių produktų užrašyta „atraižos“. Apie sūdymą, manau, net neverta ir minėti, kaip ir apie kitus skonius, kurių paprasčiausiai nebuvo. Ant upėtakio atraižų uždėti keli lašišinės žuvies ikrai, nors meniu paminėta, kad žuvis patiekiama su eršketo ikrais, galbūt čia toks triukas. Manau, manęs čia laukia ne vienas toks. Patiekalą vainikuoja aliejuje permirkę kale kopūsto traškučiai, spėju, jie yra šio restorano veidas, nes jais yra puošiamas kiekvienas patiekalas. Jei tokius keptų mano vadovaujamame restorane, jau kita dieną būtų įdėtas skelbimas, kad ieškomas naujas virėjas.
Jautienos tartaras su rūkytais svogūnų putėsiais, natūralaus raugo namine duona ir spanguolių uogiene. Tartaras nebuvo pats blogiausias patiekalas, kurį ragavau šiandien, tačiau jam galiu drąsiai įteikti medalį už prasčiausią kapotinį, kurį valgiau savo gyvenime. Įvairioms formomis sukapota mėsa buvo ne kas kitas, kaip prieš keletą savaičių plačiai žiniose nuskambėjusios įmonės jautienos kumpis. Valgant vis sukosi viena mintis, jog dalyvauju loterijoje. Joje neužkabinti mėsos šakute, kuri yra su plėve, praktiškai pavykdavo kas antrą kartą, nors bet kokiu atveju, ją sukramtyti sekėsi sunkiai. Tartaras pramaišytas su karamelizuotais svogūnais ir svogūnų putėsiais, nors meniu parašyta, kad jie dar ir turėjo būti parūkyti. Greičiausiai, šiandien parūkyti išėjo tik virėjai, uždėję savo firminių kale traškučių ant patiekalo.
Parūkytas eršketas, fermentuotos daržovės ir jaunosios bulvytės su kaparėliais. Dažnai skambūs patiekalų pavadinimai sužadiną ir vaizduotę, ir apetitą. Iki šio patiekalo, prisipažinsiu, kad tikėjausi, jog šiame restorane dar yra kažkas ir gero. Deja, karštas patiekalas nebuvo tai, apie ką svajojau. Atnešus „parūkytą“ eršketą pasijutau taip, lyg būčiau čia atėjęs dienos pietų, apie kuriuos padavėja ir užsiminė, vos man užėjus. Žuvis buvo padžiuvusi, lyg būtų pragulėjusi marmite, kuriame laikomi patiekalai pietų metų, kad neatšaltų. Dūmo ir vėl pasigedau. Prie patiekalo pasirinktos bulvės, greičiausiai buvo iš šalia stovinčio marmito, nes tiek išvaizda, tiek skoniu apetito nekėlė, o kaparėliai, kurie stojo duetu prie bulvių, priminė iš krosnies ištrauktus keisto skonio angliukus. Žuvį uždengę jaunųjų brokolių žiedai, jau buvo atšokę savo jaunas dieneles, tai puikiai matėsi iš pražydusių, pageltusių jų galų. Nors meniu bent kelis kartus patiekaluose paminėtas žodis „fermentuota“, tačiau supratimo apie jį žmonės, dirbantys šioje virtuvėje, tikrai neturi. Vienas iš garnyrų – fermentuotų daržovių rinkinys, buvo ne kas kitą, kaip pjaustytos morkos ir vynuoginiai pomidoriukai pavilgyti į acto marinatą ir lengvai pasūdytas agurkas.
Tikrai nežinau, kas kūrė patiekalus šiam restoranui, bet kyla minčių, kad ne virtuvėje dirbantis žmogus. Vienintelis dalykas, kurį galimą paminėti tikrai teigiamai, tai moteriškė, kurį tarsi mano baba, apšokinėjo ir pasirūpino, kad nesijausčiau, kaip gedulingų pietų metu. Nors aptarnavimas ir nebuvo lyg aukšto lygio restorane, tačiau pasijutau tikrai šiltai priimtas tarp šaltų restorano sienų. Likau dar kartą nusivylęs internetiniais puslapiais, kurie reklamuoja restoranus įvertindami labai aukštai. Pasirodo, gražios nuotraukos irgi gali apgauti, todėl kita kartą akimis tikėsiu mažiau. O skambios restoranų frazės, dažnai gali būti tarsi atkeliavusios iš gražios vaikystės pasakos. Kaip ir šis sharing tipo restoranas, kur tai tik dar vienas bandymas privilioti ir tiek.
Linkiu neužkibti ant gražių marketinginių kabliukų, galbūt visgi geriausios rekomendacijos ateina iš lūpų į lūpas. Juk kartais nusivylimas iš tiesų būna labai didelis ir sugadina nuotaiką, o galbūt net ypatingą vakarą.
Pabaigoje pridedu nuotraukas patiekalų, kuriomis dalinasi restorano svetainė, kuriuos turėjau šiandien gauti. Gaila, tačiau šis restoranas ilgam laikui yra išbrauktas iš lankomų vietų sąrašo, o ir jums linkiu čia neužklysti.
Comments