Kaip jau tapo įprasta, sulaukus pavasario, sulaukiame ir gastronominės savaitės. Šiluma alsuojantigegužėsmėnesį, turėjome puikią progą pasimėgauti restoranuose kuriamomis madomis. Gastronominė savaitė kiekvienais metais suburia didelį ratą norinčių pasirodyti restoranų ir, žinoma, pasivaržyti, kuris geresnis. Lankytojui šis kulinarinis reiškinys leidžia kiek laisviau aplankyti kartais taip sunkiai įkandamus riešutėlius.
Svečiui – tai puiki proga aplankyti nemažai restoranų už fiksuotą kainą, o restoranams parodyti, ką moka geriausiai ir nustebinti klientą. Nemaniau, kad vėl raginsiu visus "pajudėti" po miestą ar atvirkščiai, bandysiu atkalbėti nuo nereikalingo pinigų išmetimo į balą, ir apskritai, apie tai rašysiu. Tačiau atsirado kelios priežastys, dėl kurių "šetonas" tūnantis manyje negalėjo susilaikyti. Jei lapkričio mėnesį rašiau, kaip prasimėtyti arba pažaisti žaidimą „minusas“ (būtinai pasidalinsiu komentare), tai šiandien tikrai to nebus. Na ir atvirai, visai nesupyksiu jei keli šefai paims ir uždės "blocką" fb svetainėjė, nes į vatą nesinori vynioti.
Šiandien, kaip ir kaskart prieš "gurmanišką" savaitę, prisėdau pasidėlioti kelionės maršrutą po Vilniaus "fancy šmansi" vieteles. Gal viskas būtų taip tyliai ir ramiai praėję, jei ne keli kabliukai, kurie neleido man ramiai užmigti. Pirmas – pakilusi kaina už gastronominės savaitės menu pasiūlymus. Jei praėjusius kartus restoranai rinkosi tarp 10-20-30 eurų, tai šį kartą praktiškai visi vienbalsiai nubalsavo už 40 auksinių. Suvokiu, kad produktų kainos kyla, nėra darbuotojų, dar ir po Covidinė depresija nesibaigė, o čia ir karas. Bet kartais nereikia čia P*&ti proto!
Salotos su minkštu ožkos sūriu ir braškėmis
Žemoje temperatūroje kepta kalakuto filė
Jei tai būtų dienos pietų menu už 9 eurus, aš ilgai galvočiau, tačiau galvą dedu, čia tikrai neičiau, bet kainos kyla, tai šiandien, prašom, už 40.
Kukurūzų traškučiai su Peru avokadų gvakamole
Fajita su Chipotle krevetėmis ir mangais
O gali ir taip atrodo 30 eurų menu!
Turbūt dabar visi sakys, iš kur pas mane tiek pagiežos? Ar gaila, kad kiti restoranai nori užsidirbti? Atsakysiu sąžiningai - tikrai negaila! Bet bent norisi neapgaudinėti savo lankytojų, nes Pavarsdienorastis tikrai pasigilino į skaičiukus ir galbūt atskleis lankytojams. siūlomų menu maisto savikainas.
Galbūt "šetonas" tūnantis ir nebūtų suirzęs, jei ne vienas mažas kabliukas. Mūsų "braliukai" latviai, šią savaitę taip pat švenčia. Rygoje, kaip ir Lietuvoje, prasidėjo Gastro savaitė. Ilgai sėdėjau ir skaičiau restoranų menu ir varvinau seilę. Prisipažinsiu, jei reikėtų rinktis tikrai nežinočiau, į kurį keliauti pirmą, antrą, septintą ar devynioliktą, nes visi išskirtiniai ir verti dėmesio. Iš viso pasirinkimo vos keli nepatraukė dėmesį. Na, ir dar ne viskas! Turbūt Latvijoje Covid nebuvo ir darbuotojų stokos tenai nejaučia, nes visi restoranai siūlo menu nuo 20-30 eurų.
Apsiraminau visgi susidėliojau savo pliusus ir minusus. Šiais metai mano Top 5 (Vilniaus mieste) tapo (vardinu atsitiktine tvarka):
Kaip tarėm, taip padarėm - trys restoranai iš šio sąrašo pakliuvo į Pavarsdienorastis taikiklį šiais metais, todėl pasidalinsiu įžvalgomis, kaip sekėsi ieškoti gastro potyrių.
Babble
Babble yratas restoranas, kuriame jau teko apsilankyti ne kartą ir ne du. Savo įžvalgomis apie šį modernios išvaizdos tašką užmirštoje Gedimo prospekto dykumoje, jau dalinausi bloge. Šiandien nauji metai, naujos viltys ir vilionės, opavasariškiorai visai susuka galvą ir menu, kuriuo žengiama į Gastro savaitę tikrai atrodo erotiškai. Keli pasirinkimai ir jau sėdime prie stalo pradedami mūsų, berods, dešimtą ar vienuoliktą gastro savaitę.
Pradžiai mus pasiekia "laužo bulvė". Tikro laužo mes negavome, o bulvių šį vakarą tikrai buvo nemažai, jų suskaičiavau bent trijuose ar keturiuose patiekaluose. Plėstis apie šį patiekalą turbūt tikrai nevertėtų, vien dėl to, kad atėjus į restoraną, gauni bulvių apetitui sužadinti, net jei jos ir su dūmų šydu. Neįprastas, tačiau tikrai keistas sprendimas prie putojančio vyno taurės.
Antras užkandis - tuno tartar, kuris po bulvės atrodė tikrai blankiai. Meilės jame buvo tiek pat, kiek ir dešimties vietų veganų stalui atvykusiam pavakarieniauti į mėsos restoraną, o su veganais geriau nejuokauti.
Turbūt šio vakaro žvaigžde tapo "gnoči" (bent jau taip mums pristatė mus aptarnavusi padavėja) su žirnelių ir mėtų espuma. Paprastas, nors gal ne labai pavasariškas patiekalas (nes bulvių pavasarį nekasame), bet tiek skoniu tiek spalva pavergė visus patiekalą ragavusius.
Dar vienas patiekalas, apie kurį norėtųsi nutylėti, tai daržovių ratatouille. Jei jį būtų ragavęs Antonas Ego iš garsaus animacinio filmo La Troškinys, tai greičiausiai jo akyse stovėtų ašaros, kurios atsirado tikrai ne dėl gerų prisiminimų.
Apie karštą žuvies patiekalą gražių žodžių šiandien neradau. Prastai pagaminta arba pigi žaliava. Baltieji šparagai, nors ir valyti, tačiau tikrai prastai apdoroti, nes pakramčius teko atgal juos guldyti į lėkštę. Šalia ir vėl bulvių burbuliukai ir visus likusius skonius užgožiantis kalafioras. Patiekalas tikrai galėjo būti su įgyvendinama mintimi, tačiau atrodė, kad buvo įdėta daug darbo - dėl nieko.
Desertui, žinoma, rabarbarai, rabarbarai, rabarbarai. Pavasarinis ingredientas ir tikrai mano pamėgtas. Nors ir deserto pavadinimas tikrai skambus, tačiau stiklinaitėje gavome nemažą plytos kietumo pyrago gabalėlį. Net pyragu jo labai nepavadinčiau, gal labiau biskvitas, kuris nori būti suteptas, bet taip ir nesulaukė savo šanso. Ant jo viršaus gražiai išdėlioti, tačiau priverčiantys susiraukti, net ir tokį laimingą žmogų kaip mane, rabarbarų gabaliukai. Šalia "čierka" su rabarbarų kompotu, ir vienintelis grieko vertas dalykas - šerbetas, kuris puikiai atgaivina gomurį ir mintis po kiek neįprastos vakarienės.
Bubble restorane lankausi ne pirmą kartą laukdamas kažko, kas susprogdintų mano skonio receptorius, tačiau galbūt daugiau nieko ir neįvyks, todėl ateisiu čia nebent kokteilių, kurie čia tikrai puikūs.
2 Virėjai
Antroji stotelė ir kiek neįprasta Gastro savaitės formatui - 2 Virėjai gastro studija. Kodėl ji neįprasta? Čia telpa vos 8 svečiai, kurie gali pasilepinti studijoje ruošiamu maistu. Du stalai - prie pirmo sodinami svečiai, prie antro dirba šefas, kuris mikliai paverčia sapnus realybe.
Pradedame mūsų kelionę nuo upėtakio ir krevečių kapotinio. Labai lengvas ir neutralus patiekalas, kuriame pagrindinius komponentus iškelia rūgšties turintys citrinų gelis, avietės, o kūno suteikia rugių krekeris. Didelis Like iš visų sėdėjusių prie mūsų "chef's table".
Antrasis užkandis - jaučio žandų kroketas su bulvių - porų espuma. Jaučio žandas tikrai nėra retas svečias ir mano virtuvėje. Paruošti jį tikrai nėra labai sunku. Tereikia šiek tiek meilės ir laiko. Laiko čia tikrai užteko, o meilės man, kaip visada, pritrūko, norėjosi kažkokio tvisto, kad šis patiekalas išlįstų iš dienos pietų menu rato.
Karštas patiekalas - laukinis sterkas su fermentuota kaliarope ir kalafiorais skrudintais rudame svieste. Žuvis virta žemoje temperatūroje, su gausybe komponentų buvo patiekalas, kuris šį vakarą susilaukė mažiausiai publikos plojimų. Kiek blankoka (arba visai be meilės), patiekale trūko tiek druskos, tiek kažko, kas sujungtų patiekalą į vieną visumą.
Desertas - Baba au Rhum, desertas kuriuo pasimėgaučiau mielai dar ne vieną kartą. Tobulos formos miško uogų sorbetas, avietės, jogurtas. Puikus derinys vakaro pabaigai.
Ko nepaminėjau? Nealkoholinis kokteilis, kuriuo virtuvė vaišino susirinkusius svečius. Neblogas. Na, ir kitų variantų čia nelabai ir bus, nes alkoholio licenzijos studijoje nėra, tad ir vakarienė prabėgo labai greitai, bene per "valandą su kapeikom". Jei mėgstate naujoves ir vis ieškote, kur dar apsilankyti- 2 Virėjai vieta, kurią tikrai rekomenduoju išmėginti.
Vanille Lounge
Dar viena mano akį patraukusi vieta - Vanille Lounge. Daug lietuviškumo (Juozo Monkevičiaus ūkyje išauginto šamo file), pavasario (Degintų Eglės sakų duona), detalės, kurios pritraukia naujų potyrių ieškančio "gastro turisto" širdį.
Ketvirtadienis. Kaip ir kiekviename restorane rezervuojame staliuką, juk gastro savaitė, tai laikas, kai didžioji dalis restoranų turi du ar net daugiau užsėdimų per vakarą. Na, nors matyt, ne visi. Atvykus į restoraną maloniai pasitikusi dama mums leidžia pasirinkti stalą, prie kurio norėtume prisėsti. Puikiai. Ant stalo atkeliauja menu - auksinis teleloto kamuoliukas, su žinia, kad visgi aukso puodo nebus. Nes rezervavomės tik staliuką, o ne gastro savaitės menu. Ir nors ilgai flirtavome su padavėja (matyt prastai), virtuvė buvo nepalaužiama, nes buvo paruoštas tik tiek porcijų, kiek buvo rezervuota. Ne tai ne, matyt, tie "full house" verčia virtuvę sustyguoti darbą taip, kad jis būtų nepriekaištingas, tad judame prie ale carte. Apie ale carte menu čia tikrai nerašysiu, nes užsuksiu išragauti jį atskirai, tačiau galiu pasakyti, kad ragautas apkeptas jautienos carpaccio buvo tikrai šios savaitės hitas (nors ne iš gastro menu).
Apibendrinant - per kelias valandas, kurias mes praleidome ragaujant įprastą menu, be mūsų apsilankė dar du svečiai, kurie buvo rezervavę patiekalus "gastro savaitei". Ar tokia turėtų būti restorano politika? Čia jau kiekvienas sprendžia atskirai, o į Vanille Lounge mes tikrai užsuksime dar kartą ir pasidalinsime savo įspūdžiais.
Nors šiemet mano apsilankymai, matyt, buvo kukliausi, bet visgi, kažkokie vaizdiniai lenda į galvą ir norisi pasakyti tą nelemtą frazę, kad gastro atradimų kasmet gauname vis mažiau. Galbūt tapome išlepinti, galbūt jau niekas nebestebina, galbūt pasidarėme mažiau kūrybiški. Restoranai, kurie pasiryžta dalyvauti renginiuose, turi apgalvoti viską iki galo. Kartais įdedama per mažai pastangų, kartais atrodo, kad norima tik pasipinigauti, bet kaip ištikimas gastro lankytojas, nenustoju tikėti progresu virtuvėje ir tikrai lauksiu kitų metų, kad gaučiau dar didesnį pasimėgavimą kūrybiniais atradimais lėkštėje.
Commentaires