top of page

Gastronomijos savaitė (2022 Ruduo)

Gastronomijos savaitė tapo renginiu, kurio laukia dauguma svečių. Kartu tai yra ir galimybė restoranams parodyti savo kulinarinius veidus. Kaip rašiau anksčiau – galbūt renginys yra skirtas daugiau pritraukti srautus šiais nelengvais restoranams laikais, bet visgi, negalime pamiršti, kad maistas ir vakaras restorane sukelia visu pirma emocijas ir lūkesčiai būna dideli. Ar jie išpildomi su kaupu? Galbūt kartais ir ne, priklauso nuo to, kokią visgi mes tą emociją išsinešame. Tikrai renkamės atidžiai, nes norisi kainos ir kokybės derinio, ne dienos pietų ir ne to restorano, kuris pasirinko eiti saugiu ir lengvu keliu.

Atsižvengiant į tai, mano top 5 yra žinomi.


Kaip tarėm, taip ir padarėm – du restoranai iš sąrašo pakliuvo į Pavarsdienorastis taikiklį šiais metais, todėl pasidalinsiu įžvalgomis, kaip sekėsi ieškoti gastro potyrių.


PACAI


Pirmasis mūsų sustojimas įvyko prabangiame viešbutyje įsiskarusiame restorane PACAI. Ir nors nė karto nesidalinau savo įspūdžiais apie potyrius šiame restorane (o jų tikrai būtą dviprasmiškų), jame teko mėgautis maistu ne kartą ir ne du. Apie restorano virtuvę galima kalbėti tikrai daug. Galbūt vertėtų pradėti nuo to, kad šefų galvos čia krenta panašiai kaip Lietuvos seime keliamos interpeliacijos ministrams. O tai reiškia – labai dažnai. Per penketą metų šiame restorane mano ragauti patiekalai buvo gaminami bene visų dažnai geriausiais vadinamų Lietuvos šefų rankomis. Šiandien prie Pacų virtuvės vairo stovi šefas islandas - Arnor Ingi Bjarkason, kuris pats ir pristato gastro savaitės pietų menu.Pietų, nes man rodos, Pacai vienintelis iš restoranų nusprendęs gastro menu patiekalus gaminti tik pietų metu (12h-15h). Matyt, kiekvienas restoranas turi savo strategiją, o šiandien mes tikrai ne apie tai, todėl pats laikas pakalbėti apie maistą.


Visų pirma mums buvo patiekta namų gamybos duona ir sviestas. Man asmeniškai, trūko šiek tiek meilės, tačiau be duonos negalima pradėti jokio baliaus ir taip atskleidžiamas tikras požiūris į svečią.



Pirmas užkandis, nors man jis labiau visgi priminė šefo komplimentą (amuse bouche) buvo vytinta menkė su deginto sviesto emulsija. Apie šį patiekalą pasakoti istorijų tikrai nesiruošiu, nes kažko ypatingo patiekale neradome. Žuvis priminė tą, kurią siūlo prekybos centrai skyriuje skirtame užkandžiams prie alaus, dažnai kartu su rūkytais kalmarais, o ir apetito man užkandis nei kiek nepakėlė.



Šaltas užkandis –ir vėl menkė, tačiauji ši tampa tikra scenos pažiba. Lengvai marinuota, patiekta su vištienos ir miso padažu, bei fermentuotomis mėlynėmis – tiesiai iš šefo rankų. Paprastai atrodantis, tačiau tikrai ne paprastas patiekalas. Menkė tiesiog tirpsta burnoje, o ir balansas tarp komponentų tikrai puikus. Ko norisi dar? Tik dar vienos tokios porcijos pakartojimui



Karštas patiekalas – ėriena, patiekta su topinambų tyre, rabarbarais ir burokėliais. Ėriena – vienas iš tų šmotų, kuriuos sugadinti galima akimirksniu. Pasidžiaugti galime dėl to, kad ji buvo pagaminta tobulai. Minkšta, sultinga, su puikiai tinkančiu prie jos sodriu padažu. Prie garnyro aš būčiau linkęs prikibti, nes nei pavargę burokėliai, nei "fermentuoti" rabarbarai man žavesio nesukėlė, o topinambų traškučiai tiesiog kažkur dainavo kitą melodiją. Patiekalui trūko vientisumo ir harmonijos.



Desertas – tiek savo išvaizda, tiek skoniu iškrito iš lenktynių trasos. Saulėgrąžų pyragas, obuolių kompotas (nors, manau, turėtų būti "compote"), topinambų ledai. Desertas turi būti saldus, bent jau taip byloja senolių išmintis, tačiau šiandien šis saldėsio derinys nokautuotų net ir didžiausius smagurius. Kaip mano baba mėgsta sakyti, - "užpakalis susiklijuos". Tiek pyragas, tiek ir kiti komponentai buvo gerokai per saldūs, nerasta nei pusiausvyros, nei rūgšties, negelbėjo net topinambų ledai, jie buvo saldžiai sūrus, todėl galima daryti išvada, kad galbūt restoranas neturi konditerio arba jam buvo laisva diena.



Paskutinis malonus akcentas - Petit Four. Astarpungur, kaip mums paaiškino aptarnaujantis padavėjas – tai Islandiška žagarėlių versija. Patiekiama su pasukų karamele. Visgi, tikiuosi Islandai labai nesupyks, tačiau lietuviški žagarėliai tikrai geresnio skonio, o ir pasukų karamelėje ieškojome ilgai.



Ko nepaminėjau? Žinoma, labai aukšto lygio restoranui būdingą aptarnavimą. Čia jis juntamas nuo tos akimirkos, kai peržengi restorano slenkstį. Malonus, ne per daug įkyrus – tiesiog toks, kokį nori jausti pravėrus kiekvieno restorano duris. Apibendrinant, nors desertais ir likome nesužavėti, tačiau šis apsilankymas man buvo labiausiai nusisekęs iš tų visų kartų, kai lankiausi šiame restorane anksčiau. Tikiuosi, jog ateities apsilankymai bus ne prastesni už pastarąjį, o lengvai marinuotos menkės pavyks pasigauti ir ale carte menu, ją čia valgyčiau ne kartą.


Vanille lounge


Antroji stotelė - restoranas Vanille lounge. Šiais metais tai jau antras bandymas dalyvauti gastro savaitės renginyje šiame restorane. Pirmasis buvo pavasarį, tačiau nepavykęs, nes rezervacijos metu nenurodėme, jog norėsime gastro patiekalų, todėl teko mėgautis - ale carte menu, kuris prisipažinsiu, mane tikrai nustebino. Šį kartą klaidų nekartojame ir su būriu draugu nėrėm į dar vieną skonių nuotykį. Ir šį kartą Gastronominės savaitės menu atrodo tikrai neprastai, ir vėl patenka į Pavarsdienorastis Top5 Vilniuje.


Startuojam. Tai, ko nesitikėjome, kad prieš mūsų vakarienės pradžią – visa Vanille lounge virtuvės komanda išsirikiuos prie mūsų stalo. Jauni, pilni istorijų ir idėjų, o maistas, pasak komandos, atkeliausiantis ant mūsų stalo "iš gyvenimo", jaunystės (nors iš pažiūros šefai tikrai ne senoliai) ir šeimos.


Šefo komplimentas – tapiokų traškutis su "babos" pomidoriukais ir svogūnų laiškų kremu. Lengvas ir puikiai subalansuotas kelių kąsnių siurprizas užkuria mano skoninį variklį, kuris su nekantrumu laukia istorijos tęsinio.



Užkandis – grikių blynelis su namine dešrele. Šio patiekalo istorija paprasta. Įmantriai patiekti dešreles su pomidorų padažu, nes būtent tai vienam iš virtuvės veidų asocijuojasi su jo jaunyste. Deja, bet šis, kiek chinkalius primenantis patiekalas, man asmeniškai buvo mažiausiai vykęs. Blyneliai pernelyg stori, o jei kažkas pasakytų, kad viduje slepiasi pjaustyta „šlapianka“ aš tikrai nesiginčyčiau, nes didelio skirtumo pajausti nepavyko. Negelbėjo ir padažas, kuriame meilės tikrai pritrūko.



Karštas užkandis – miško grybai, jautis ir burokas. Prisipažinsiu, prieš paragaujant šį patiekalą turėjau kiek neigiamą vaizdinį, tačiau po pirmojo kąsnio viskas susidėliojo į savo vietas. Karštas grybų kroketas uždengtas jautienos kapotiniu, paskandintas burokėlių sultinyje (nežinau kodėl menu puikuojasi carpaccio) – tikrai šiandien spindi. Puikiai subalansuotas, vienas kitą papildantis komponentais patiekalas. Mano manymu, jis drąsiai galėtų puikuotis restorano žiemos menu, tikiu sulauktų nemažai "Like".



Pasta ir triušiukas – taip skamba dar vienas patiekalas, kuris atkeliauja ant mūsų stalo. Namų gamybos pasta ir žemoje temperatūroje virtas triušis – puiki kombinacija. Tačiau tik tada, kai ji tobulai išpildyta. Panašu, kad šiandien mums tikrai sekasi, o virtuvėje virėjai nevaikšto rankas į kišenes susidėję, o tikrai žino, ką daro. Patiekalas puikiai išpildytas. Triušis sultingas, pasta al dente, svogūnų kremas ir pankoliai suteikia patiekalui papildomo žavesio taškų.



Desertas – varškiniai žagarėliai su juodųjų serbentų ledais, uogiene ir tonkos pupelių karamele. Žagarėliai turbūt šių metų „trendas“, nes jų galima buvo aptikti ne viename restorane, kuris bandė įsipaišyti į Gastronomijos savaitę. Čia jie tikrai kitokie, nes receptas, pasak virtuvės komandos, jų konditerės šeimos paveldas. Trapūs iš išorės ir minkšti viduje, tikrai kitokie nei esu įpratęs gaminti aš, pagal savo šeimos receptą. Tačiau yra vienas BET, arba kaip sakoma, šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Keli iš patiektų žagarėlių turėjo keistą ataskonį, vienintelis spėjimas, iš kur jis atkeliavo, matyt, aliejus, kuriame buvo kepama dalis žagarėlių, prieš tai "kortom lošė" su desertui neartimais bičiuliais. Ir nors čia tikrai nebuvo metų nusikaltimas, tačiau iki 10-uko dar yra kur pasistiebti.



Panašu, kad šį vakarą atradome dar vieną vietą, kurioje istorijos lieka ne vien virėjų galvose, o pasiekia ir svečius lėkštėse. Įdomus, pilnas skonių ir meilės maistas, kurio deka Vanille lounge pateisino mano pasirinkimą šių metų Gastro ture. Vienintelis dalykas, dėl kurio man itin apmaudu, kad svečių, kurie pasirinko tą vakarą praleisti šiame restorane, buvo tikrai ne per daugiausiai.


Ir nors šiais metais Pavarsdienorastis Garstronomijos kelionė truko vos dvi dienas (dažniausiai trukdavo 3-4), tačiau kaip žmonės sako, geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje. Puikiai pasirinktos vietos ir tikrai nenuviliantis rezultatas. Taip pat smagu išgirsti, kad Pavarsdienorastis rekomendacijomis pasinaudoję skaitytojai neliko nusivylę, o vienas iš Top dar ir buvo išrinktas kaip savaitės nugalėtoju. Viliuosi, kad žiemos vargai greitai praeis, o pavasarį vėl galėsime pasinerti į naujus nuotykius.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską