Mano meilė Klaipėda (part 2)

Part 1

Dock


Vieta, kuri visuomet pradžiugins savo stabilumu. Kaip aš mėgstu sakyti, čia žinai, ką gausi ir tikrai ne iš blogosios pusės. Pagrindinis šios vietos „arkliukas“, žinoma, kad mėsainiai, kurie yra verti kiekvieno savo gramo ir kraftinis alus, jis čia liejasi laisvai.


Menu pagrindą sudaro mėsainiai – čia jų, rodos, net dešimt. Taip pat rasite ne tik mėsos, bet ir burgerius su portabelo grybu ar avinžirniais. Norint lengvai užkąsti puikiai galės tai padaryti, nes yra visko, kas puikiai derės su iš čiaupo besiliejančiu alumi.


Vištienos sparneliai su bruknių ir medaus glazūra ir aitrioji paprika skirta tiems, kurie mėgsta iššūkius. Patiekalas, kuris pareikalaus krūvos servetėlių, nes jau po antro sparnelio būsite ir patys glazūroje iki ausų, nebent esate gerai įvaldę įrankius, tuomet nereikės tepliotis pirštų.



Sūrio kroketai su gvakamole yra tikriausiai mažiausiai patikęs užkandis iš visų ragautų Dock restorane. Kroketai gaminami iš čederio ir mocarelos sūrių, bet jei ir pasakytų, kad gaminami iš kitų sūrių, aš tikrai nesiginčyčiau, nes jokio išskirtinumo ar skirtumo skonio prasme, juose neradau. Gvakamole pasirodė taip pat blankaus, neišsiskiriančios skonio, žiupsnelis meilės jai tikrai nepamaišytų. Tai pat dalykas, kuris vis nedavė ramybės, jog prie abiejų užkandžių aprašyme puikuojasi žodis „Salsa“ su mėtomis ir paprikomis, visgi, ilgai teko pasukti galvą, kur ta salsa juose pasislėpusi, galbūt pasikeitė menu ir pamiršo nuimti kelis žodžius, tačiau ilgai mąstęs visgi supratau, kad „salsa“ čia pavadinti kapoti čili pipiro ir mėtos trupiniai, kuriais apibarstyti abu mano valgyti užkandžiai. Greičiausiai mūsų kulinarinės žinios skiriasi, nes mano sąvokų žodyne šis žodis turi šiek tiek kitą reikšmę ir kitą pavidalą.



Dabar atėjo laikas ir jam ir apie jį – mėsainis dėl kurio verta keliauti visus 300 kilometrų. Rūkytas burgeris – tikra palaima ieškantiems kuo užpildyti tuštumą ir pasijusti pasaulio užkariautojais bent trumpai akimirkai. Mesainyje rasite lietuvišką brandintą jautieną, šoninę, čederio sūrį ir rūkytą naminį majonezą. Viską sudaro geriausias ir skaniausias derinys, kokį gali sugalvoti šiame pasaulyje. Tai buvo tikras dejavu, nes tokį burgerį ragavau Dock vagonėlyje Burgerfeste, kuris praūžė Vilniuje prieš mėnesį.



Skubu pasidžiaugti, kad gero mėsainio dabar nereikės keliauti į Klaipėdą, nes Dock duris atvėrė ir Vilniuje, o artimiausiu metu pasižadu čia juos aplankyti, visada džiaugiuosi nauja, tačiau jau patikrinta vieta.


Bandelinė


Turiu tokį įtarimą, kad praeitame gyvenime buvau bandelė. Jei ne praeitame, tai kitame tikrai ja pavirsių, nes tas kvapas, kuris mane apsėda prisiartinus prie kepinių skyriaus, yra kažkas tokio, ko tikrai negalima apibūdinti žodžiais, belieka tik giliai įkvėpti ir atsidusti – orgazmas.


Grįžęs namo po kelionės į uostamiestį pamaniau, kad pirmas dalykas, kurį padaryčiau vėl atvykęs į Klaipėdą, žinoma, būtų puodelis kavos ir „pukutis“ kuris jau kelias dienas mane grąžina į laikus, kai buvo labai gerai arba dejavų principu vis paliečia kažką kitokio ir saldžiai pažįstama šiame pasaulyje. Nors mieste apstu kavinukių siūlančių gardumynus, tačiau mažas, gardžiai kvepiantis „kambarėlis“ įsikūręs netoli Klaipėdos senojo turgaus yra Spot on.



ASORTIMENTAS ne veltui didžiosiomis raidėmis, nes lentynoje ilsisi bent 20 rūšių skirtingų bandelyčių, o dar sausainukai, pyragai, ir ech.. Na, čia kaip sakoma, geriau vieną kartą paragauti, nei kelis kartus išgirsti. Ši vieta tarsi magiška trobelė miške vis kviečia pasilepinti skanėstai, o iš tiesų realybė kitokia, nes prisilepinę bandučių nutuksite ir būsite išvirti krosnyje kaip užkandis raganai. Žinoma, aš juokauju, bet džiaugiuosi, kad tarp manęs ir šios bandelių karalystės 300km atstumas, kitų atvejų nesulaukęs Naujųjų metų tapčiau vienu iš tų „pukučių“ prekystalyje.



Pepper grey

Apie šį restoraną ne kartą teko išgirsti iš draugų besilankančių jame per pastaruosius metus. Prisipažinsiu, ne visi atsiliepimai buvo padrąsinantys, o gal net ir verčiantys pamąstyti, ar tikrai noriu apsilankyti čia, restorane, kuris šiek tiek nutolęs nuo Klaipėdos centro. Tačiau avantiūras aš mėgstu, o taip pat esu linkęs pasikliauti savo intuicija, todėl keliavau sužinoti, koks maistas ten iš tikrųjų randasi.



Viduržemio jūros regionas, armėniškos virtuvės patiekalai – taip pristatoma šio restorano virtuvė. Jei paklaustumėte manęs, ar aš ją pavadinčiau europietiška ar artimųjų rytų virtuve? Bandyčiau atsakyti taip, o jus jau padarykite savo išvadas – šiame restorane pilna mums įprastų patiekalų ir ingredientų, čia gali rasti, šaltibarščius, cezario salotas su krevetėmis, kalmarų žiedus, patiekalus, kuriuos vargu ar išvysi pradžioje paminėtuose regionuose. Menu platus, jame gausu patiekalų keptų ant žarijų, o atvykus per pietus, padavėja įspėja, kad jų reikės palaukti apie valandą, nes šiuo metu restoranas tiesiogine tą žodžio prasme ošia. Vos pakilus svečiams ir dezinfekavus stalelį, prie jo jau sėda kiti. Buvo matyti, kad klientų trūkumu ši vieta tikrai nesiskundžia, na o dabar apie maistą.


Esu ir seniau rašęs, kad išvydęs menu žodį charčio pasijuntu tarsi vaikas, kuris prekybos centre saldumynų skyriuje griūna ant žemės ir trypia kojomis, kol negauna išsvajoto skanėsto. Panašiai yra ir su manim tik ne dėl saldumynu alpstu, o po kelių akimirkų ant stalo jau stovi metalinis katilėlis su išsvajota sriuba. Esu išrankus rytietiškoms sriuboms, bet šioje nebuvo prie ko prikibti, minkšta jautiena, kaip iš kulinarinio vadovėlio išvirusios daržovės ir neišbrinkę ryžiai, viską apjungia prieskonių gausa. Tobulas rytietiškos dvasios pavyzdys ir viena iš geriausių ragautų charčio Lietuvoje.



Karštos rytietiškos salotos su baklažanais ir jautiena buvo dar vienas patiekalas, kuris mane nuoširdžiai pradžiugino. Skrudinti jautienos gabalėliai, baklažanai ir prieskoninės žolelės puikiai suderėjo tarpusavyje, o iš pažiūros paprastas, tačiau tobulai įgyvendintas patiekalas, atitiko pasakymą, kad genialumas slypi paprastume.



Pagrindinis patiekalas – ėrienos šašlykas. Labai tikėjau, kad šis patiekalas bus puikus besibaigiančių atostogų akcentas, juk restoraną ne vienas įvardijo, kaip patiekalų, keptų ant žarijų rojumi. Taip pat mane ypatingai nudžiugino, kad menu prie kiekvieno patiekalo pažymėta, jog mėsos kepimo lygis „vidutiniškas“ . Deja, ėriena buvo gerokai perkepusi ir sausa, o bulvytės geriausiu atveju vertos atsigulti prie kijevo kotleto dienos pietų pasirinkime, kaip ir kiti likę komponentai, apie kuriuos net neverta kalbėti



Taigi, iš dalies mano nuojauta dėl šios vietos nesuklydo, charčio čia valgysiu dar ne kartą, bet su karštu patiekalu bus sudėtingiau.

Nors šis vasaros sezonas visus privertė pasukti galvas, kaip pritraukti savąjį svečią. Vieniems tai pavyko įgyvendinti geriau, kitiems galbūt visai nepavyko ar pavyko, bet ne taip, kaip norėjosi. Tačiau stengtis visada reikia, juk nežinai kada vėl galėsime laisvai mėgautis Toskanos vynais ar Provanco gėrybėmis. Šiandien galime drąsiai mėgautis dalykais, kuriuos mums suteikia restoranai Lietuvoje. Galime gauti išskirtinių produktų, mėgautis puikia restoranine atmosfera, o ruduo pasitinka mus vėl naujai. Nors ir taisyklės griežtinamos, tačiau keliauti norisi. Galbūt savaitgalis praleistas kitame mieste ir numalšina naujų pojūčių troškulį, tačiau žvelgiant į perspektyvą, labai norisi tikėti laisva galimybe keliauti ir ragauti svetur. Pasikrovęs naujų jėgų ir tyliai pamąstęs apie mus, restorano žmones, palieku Klaipėdą tobulėti, nes kad ir kokia ji bus ateityje, aš vis tiek čia važiuosiu ir daugelis iš mūsų važiuos, eis valgyti, ieškoti, atsipalaiduoti, kvėpuoti ir žinoma, šypsotis.

  • White Instagram Icon
  • White Facebook Icon
  • White Pinterest Icon

© 2019 by pavarsdienorastis