Babos Vangos (kulinarinės) pranašystės

Lygiai prieš metus panašiu laiku sėdėjau prie stalo ir dėliojau mintis ir žodžius apie kulinarinius trendus, kurie mus sups naujais 2021 metais. Dabar, išaušus 2022 metams, labai smagu atversti senus knygos įrašus ir pasižvalgyti juose, ar viskas visgi taip, kaip aiškiaregė baba Vanga mini savo užrašuose. Žinoma, įdomu ir prisiminti tai, kas buvo gero arba nelabai, o galbūt kartais net ir labai blogai išgyvenus visus įmanomus kulinarinius nuotykius, kurie lydėjo mus praėjusiais Jaučio metais.


Apie praėjusius metus greičiausiai vertėtų pradėti šnekėti nuo tos dienos, kai pirmieji svečiai vėl pradėjo džiaugtis sultingais kepsniais ar taure vynolauke duris atvėrus kavinėmis. Balandžio 22 dieną su draugu jau galėjai prisėsti prie statelio ir nesvarbu, kad aplink sukosi paskutinės nueinančiosios žiemos snaigės, o vėjas "šiaurys" maloniai šaldė gėrimus. Ilgai netrukus viskas grįžo į savas vėžias ir vasarai įpusėjus visi pamiršom daugiau nei tų "30 tamsos naktų" ir pasinėrėm į taip lauktas ir išvajotas pramogas.



Taigi, apie viską nuo pradžių. O pradėti, žinoma, norisi nuo "geriausiųjų. Prieš metus bandžiau nuspėti juos, daugiau ar mažiau, taip viskas ir susiklostė. Kalbu aš apie Fine dining, kuris praktiškai išnyko iš Lietuvos žemėlapio. Gal sakysite, kad aš neteisus ir didžiuosiuose miestuose pilna puikių restoranų, tačiau vien pasivadinęs "restoranu" nuo to geresnis nebūsi. Pandemijos sumaištis, tarsi patyrusi krupje sumaišė visas kortas. Krito tūzai, į jų vietą stojo valetai, kuriuos galiausiai keitė šeškės. Ne vienas prieš kelis metus įvertintas ir garsiomis frazėmis besižarstantis šefas, paliko savo postą, ir tarsi piemenėlis ėjo ryliuoti. Ir nors restoranai, kurie puikavosi topų sąrašuose vis dar gyvi, patikėkit manim, jie tikrai neišgyvena renesanso. Kas leidžia daryti tokias prielaidas? O gi, apie tai pasako net ir restorano darbo laikas, kuris dažniausiai būną nuo ketvirtadienio iki šeštadienio, nuo 18 iki 22. O galbūt netgi užrašas - "Išėjome kūrybinių atostogų", todėl keliam taurę už juos ir keliaujam toliau.



Paskutinius kelis metus visų dėmesį traukė skirtingų tautų virtuvės. O pastaruosius metus mūsų sostinė tapo tarsi mažoji Meksika. Čia duris atvėrė ne vienas ir ne du, o net keturi meksikietišką virtuvę propaguojantys restoranai. Smagu paminėti, kad dvejuose jau ir man teko apsilankyti. Casa Peligrosa, (Visų Šventųjų g.) už kurio vairo stovi darbštus tarsi bitė žymus šefas - Artūras Samavičius, bei La Capital (Saltoniškių g.) su charizmatiškuoju meksikiečiu Ivan Alexis prieš akį. Abu restoranai atstovauja tikrąją meksikietišką virtuvę, todėl jei dar nebuvote, tai jau galite pradėti googlinti šias vietas. Dar vienas iš to paties puodo restoranas - El Gato Negro, kurį greitu metu aplankysiu ir pasidalinsiu visomis jame rastomis subtilybėmis.



Kas be Meksikos? Manga - Pan-Asian stiliaus restoranas, įsikūręs Pilaitės pašonėje stūgstančio prekybos centro vidury. Jame slepiasi gausybės šalių virtuvė – Malaizija, Tailandas, Filipinai. Po paskutinio apsilankymo mane jis nudžiugino ir dar draugiškesnėmis kainomis nei tos, kurios sukrito, kai buvo rašomas mano review.



Dar vienas ir tikrai ne paskutinis kitokios virtuvės pavyzdys Meze restoranas, kurį lankiau vos prieš porą savaičių. Labai nesiplečiant – aplankykite ir jūs, o jei plačiau, tai paskaitykite čia.



Na aišku, ne viskas čia per tuos "rožinius" akinius žiūrint. Yra ir gausybė nusivylimų. Vienas jų - Food hall, kurie prieš pandemiją keliavo tarsi pirmūnai iškėlę galvą su pilnomis pažymių knygelėmis dešimtukų. Ir tik pyst, vasaros atostogos, o po jų, deja, vaizdelis visai kitoks. Cigaretė dantyse, o dešimtukus keičia praleistos pamokos. Būtent taip nutiko ir su food hall, kurie mano akimis žiūrint, tapo ne kas kita, kaip mokinių, kurie pabėgo iš pamokų užkandine, nes maisto kokybe pradėjo rūpintis tie, kas netingi, o ir tiems turbūt mažai rūpi tai, kas plaukioja tavo sriuboje. Galbūt vienintelis, kuris dar kažko vertas, liko paupio turgus, kuriame galima rasti perliukų, kaip kad Jakitori ragautas Bao su vištiena, ar Arnchini su Bolognese. Visi kiti "foodhall" man šiuo metu primena prieš 25 metus stovinčius kioskelius su įvairaus plauko asortimentu ir muselėmis aplipusiais langais, kurie šarmo patiekalams tikrai nesuteikia. Laiko klausimas, kada tuos kioskelius atvykęs kranas iškeldins.



Turbūt dar vienas svarbus dalykas, kurį turiu paminėti - prekybos centrai, kurie iš nepasiekiamos blondinės dėvinčios aukštakulniusvirto į Janytę iš kaimo su senomis klumpėmis. Restoranai įsikūrę prekybos centruose visais įmanomais būdais bando prisivilioti prarastus svečius, bet nei pavadinimų keitimai, nei rebrandingas nekeičia esmės. Žmonės po pandemijos ten keliauja ne pavalgyti ar pasisemti įspūdžių, o tiesiog apsipirkti. Juolab, kad ir pakeitę pavadinimus savininkai nesupranta, kad maisto kokybė nuo to nepasikeis. Galiu tvirtai tai pasakyti, nes daugumoje jau apsilankiau.


Pastarieji 2021 metai buvo tikrai spalvingi kulinariniame kontekste. Tiek dirbantiems vienoje restoranų pusėje, tiek tiems, kurie užsukdavo į juos pasimėgauti maistu ir gėrimais. Ir nors restoranų verslas ir toliau susiduria su didelėmis problemomis, (personalo stoka, sparčiai augančios produktų kainos) apie kurias aš dar kalbėsiu atskirai ir greitu metu, tačiau tarp gausybės debesų ir apniukusio dangaus yra ir saulės spindulių bei šviesos, tik reikia jais mokėti mėgautis.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską