top of page

Vyrai virtuvėje, pala pala, o kurgi moterys

Virtuvėje kaip ir kiekvienoje kitoje srityje yra nuomonių apie tam tikrus kulinarinius dalykus. Kartais jas pavadinčiau stereotipais, kuriuos „sukūrė“ šios profesijos atstovai. Tai lyg požeminės kulinarinio pasaulio srovės, kurios turi įtakos ir formuoja visuomenės požiūrį į virėjo profesiją, darbą virtuvėje arba gal net kulinariją plačiąją prasme. Vienaip ar kitaip, ilgainiui tos srovės sudaro upės vagas, o galiausiai viskas nusistovi ir lengva manyti taip, kaip jau kažkas sugalvojo, jog turime manyti. Šiandien nusprendžiau pasidalinti savo įžvalgomis ir mintimis apie susidariusius kulinarinius standartus, įsisenėjusias taisykles ir dalykus, kurie stebina šiuolaikinį žmogų, tačiau vis dar pasitaiko „modernioje“ lietuviškoje virtuvėje.


Moterys prie salotų, vyrai prie mėsos arba, kas gamina geriau – vyrai ar moterys?


Prisipažinsiu, niekada nebuvau pagalvojęs apie pasiskirstymą darbui virtuvėje lyčių atžvilgiu, nors šis įsisenėjęs stereotipinis dalykas visgi randasi mūsų kasdienybėje. Kodėl moteris turi gaminti salotas, o vyras kepti šmotelius ant įkaitusio griliaus mano virtuvėje? Klausimas be galo keistas, tačiau vis dar egzistuoja šioks toks pasiskirstymas ir daugelyje atveju taip yra priimta. Mano nuomonė, jog nėra visiškai jokio skirtumo kokioje pozicijoje virtuvėje yra dirbama. Turbūt mano požiūrį formavo darbo patirtis, mačiau įvairias virtuves ir sklandų jų darbą nepriklausomai kas jose dirbo, nes tiek vyrai, tiek moterys dalinosi vienodomis pareigybėmis.



Kartais pastebiu kaip virtuvių vadovai suskirsto pareigybes manydami, kad jei vyras, tai būtinai stos prie griliaus, o moteris – dėlios salotas ir puoš desertus, tačiau pats vengiu taip mąstyti ir vadovaujuosi darbuotojo patirtimi, o ne zodiako ženklu ar plaukų spalva.


Pradėjęs dirbti Lietuvoje pakliuvau į pirmą savo kolektyvą, kuriame dirbo vien moterys ir, patikėkit, jos buvo kietesnės už kiečiausią vyrą. Kiekviena galėjo dirbti įvairiose pozicijoje restorano virtuvėje. Man beliko mokytis ir kamšyti skyles. Tačiau viskas buvo tik į nauda man, kaip jaunam, smalsiam virėjui, nes laikui bėgant mokėjau praktiškai viską – pirmasis Balandis, farširuota antis ar tūkstančiai austrių, viskas buvo išbandyta ir nekilo jokių problemų ateityje dėl savo kompetencijos.


Manau, visiškai neverta mąstyti apie poziciją virtuvėje ir tai, koks žmogus joje turėtų dirbti. Šis požiūris, kuris suskirsto mus, yra labai pasenęs, o norint judėti moderniu kulinarijos keliu, reikėtų pamiršti tam tikrus stereotipus.


Niekas neklausia, kas geresni statybininkai ar vyrai, ar moterys, o gal gydytojai, mokytojai? Vyras ar moteris? Šiandien negalime teigti, kad vienas ar kitas darbas tinka tik moterims ar vyrams. Visi esame lygūs. Geriau ar blogiau irgi yra frazė, kurią gali pritaikyti kiekvienoje srityje. Geresni yra tie, kurie dirba geriau – viskas labai paprasta.


Penkias dienas po 16 valandų išbūti įsispyrus į virėjo klumpes reikia fizinės ištvermės, galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl virtuvėje sukasi daugiau vyrų, tačiau niekada nereikia nuvertinti nei vieno. Šiandien tiek vyrai, tiek moterys patenka į geriausiųjų sąrašus.


Praktikantai


Dar ir dabar prisimenu savo dienas leistas virėjų mokykloje įsikūrusioje viename miegamųjų Vilniaus rajonų. Niekada nebuvau iš tų, kurie daro kažką, kad užsidėti sau pliusiuką prie atestato ar CV. Visada stengiausi, kad laikas, kurį praleidžiu, būtų ne tik turiningas, bet ir tikslingas. Visai nesvarbu, ką studijuoji, ar teisinius dalykus, politikos mokslus, o galbūt kremti ne tokius ir madingus, tačiau su didžiausiu malonumu. Esu linkęs tikėti, kad dauguma pakeitė nuomones apie profesines mokyklas, tuo tarpu ir virėjo specialybę. Ar tikrai šio amato einame mokytis, kai jau neturime kito pasirinkimo, o baigę tikrai surasime darbą vienoje ar kitoje picerijoje? Geras virtuvės darbuotojas gali ir neturėti išsilavinimo, o su virėjo diplomu rankose nebūtinai tampi geresniu specialistu.




Anksčiau, jei įstodavai ne į universitetą, o profesinę mokyklą, greičiausiai buvai priskirtas prie tų nevykėlių sąrašo, o jei stojai į virėjo specialybę, matyt, visai neturėjai jokio kito pasirinkimo. Šiandien daugelis griauna šį stereotipą, tačiau tam reikėjo nemažai laiko ir kulinarinio išprusimo. Tapę Europos dalimi kėlėme ir savo restoranų lygį, ieškojome geresnių, ir norėjome tapti geriausiais, tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl šiandien virėjo specialybė yra populiari ir paklausi. O kas vis dar mano, jog profesinės mokyklos yra visiškas blogis ir atstumtųjų gelbėjimosi ratas, labai klysta.


Dirbau Mišeline


Vienas iš tų posakių, kuris priverčia nusišypsoti ir kurį ne vienas pasako norėdamas pasipuikuoti– „dirbau Mišelin restorane (mėnesį), buvau pas Joël Robuchon, vadovavau Ramzio restorane”. Galvodami, kad tai priduos svarumo jų profesinėje scenoje, dažnai suklysta, nes tokią frazę ištarti gali bene kiekvienas, nes visi turi kuo didžiuotis. Šiandien tokie skambūs pasakymai jau gali būti nieko verti.



Nors daugelis pasaulio šefų yra pametę galvas dėl Mišelin žvaigždučių, tačiau jauni virėjai, mano manymu, tikrai neturėtų būtį pasinėrę visu šimtu procentu į tai. Juk mėnuo praleistas viename ar kitame geriau žinomame restorane, kuris yra įvertintas viena ar dviem žvaigždėmis, tik apšildo kojas. Realiai per tiek laiko net nesugebi išmokti visų taisyklių, kurios išvardintos tavo sutartyje, o laikas, kurį praleidi nuleidęs galvą ir atrinkinėdamas jūros dumblius keistai ir sudėtingais pavadinimais, kuriuos pamiršti tuoj pat grįžęs po savo pamainos, labai didelio motyvo ir svarumo nepriduoda. Taip, žinoma, pakliūti ir pamatyti tokį aukštą lygį yra puiki galimybė, bet puikuotis, jog tai yra super didelis pasiekimas – nežinau.


Manau, pradžioje reikėtų pasikloti kilimą tokį po kojomis, kuris leistų tvirtai stovėti ir nuo kurio galima atsispirti šuoliui į aukštumas ir pasileisti į tolimą ir įdomią virtuvės kelionę. Pagrindą po kojomis sudaro žinios, technikos, praktika, noras tobulėti, be šių dalykų tolimesnė kelionė tampa tik trumpu maršrutu, o kartais galinė stotelė ir yra garsus viešbutis ar restoranas, kaip rodo nūdienos pavyzdžiai.


Šie ir daugelis kitų standartų dažnai lydi kasdieniuose darbuose. Vieni atranda laiko standartus sulaužyti, tačiau yra be galo daug įsisenėjusių dalykų virtuvės pasaulyje, kuriuos sunku pralaužti, o galbūt motyvacijos ar noro tam nepakanka, todėl dauguma tik palinksi galva ir vėl grįžta prie to paties.


Manau, visai nesvarbu ar esi vyras ar moteris, pradedantis ar jau pažengęs virtuvės asas, visada privalai būti atviras naujovėms. Juk visada atsiras norinčių už tave žinoti daugiau, o kartais ir kojos nebeneš, kaip kad tada, kai pradėjai savo kulinarinę kelionę. Tokiu atveju liks tik vadovautis sveika nuovoka (jei ji dar bus) , kantrybe ir sukaupta patirtimi. Pasaulis keičiasi ir valgyklų tvarkos jau seniai nėra, tik kodėl „valgyklinis“ požiūris vis dar kur ne kur klaidžioja tarp virtuvės sienų?

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Keptuvės

Comments


bottom of page