Penktus metus iš eilės Lietuvoje startuoja 30 geriausių restoranų rinkimai. Daug dėmesio ir apkalbų tarp „išprususių restoranų kritikų“ ir lankytojų sulaukiantis renginys ir šiais metais bandys sudėlioti į vietas geriausius. Manau, žodį restoranas irgi reiktų interpretuoti kitaip. Ne visi įtraukti į sąrašą yra restoraninę kultūrą pripažįstantys ir siekiantys būti šio tipo maitinimo įstaigų sąraše. Daugelis jų neturi balintom staltiesėm puoštų stalų su padekoruotais Cristofle įrankiais ar vyno taurių, kuriomis susidaužus pasigirsta Čaikovskio simfonija, tačiau tai, visgi, nedraudžia būti pamėgta vieta, kurioje gali gauti skaniausią kepsnį ar naminį vyšnių pyragą.
Kritikai
Nors pagal išsilavinimą nesu maisto kritikas ir tokių Lietuvoje turbūt net nėra, tačiau ilgi metai praleisti profesionalioje virtuvėje, man be sąžinės graužaties leidžia išsakyti savo nuomonę apie vieną ar kitą restoraną ar maitinimo įstaigą. Retas, kuris nuomonę priima geranoriškai, ypač kai ji yra kritiška, o dažnai galima susilaukti ir užgauliojimų ar patyčių. Puikiai žinome, kad įsigytum priešų užtenka išsakyti savo nuomonę. Tiek pat puikiai žinomas ir posakis, kad visiems geras nebūsi, bet, mano manymu, sąžiningas sau ir svečiui gali būti visada.
Nesu didžiausias „geriausių“ fanas ir esu ne kartą išsakęs savo nuomonę šių rinkimų tema. Tačiau ignoruoti panašius renginius ir vaizduoti, kad jie neegzistuoja, būtų kvaila. Visa restoranų kultūra yra glaudžiai susijusi su tuo, kuo aš gyvenu, ką mėgstu daryti, vakare užmiegu ir atsikeliu iš ryto galvodamas daugiausia apie darbą. Pačiam vadovaujant restoranui, jis buvo išrinktas tarp geriausių šalies vietų, tačiau visgi man didžiausias kaifas matyti restoraną pilnutėlį svečių, o ne „laikus“ ir komentarus po restoranų nuotraukomis. Juk blogiausias dalykas, kuris gali nutikti, tai meluoti pačiam sau, jog dirbi geriausioje šalies vietoje, bet viskas, ką turi, tai šilta vieta ir laiku į sąskaitą įkrentanti apvali kapeikų suma.
Naujienos
Penkti metai restoranų reitingų sąrašas dideliais pakeitimais nepasižymi. Devynios naujos vietos iš kurių keturios tik paskutiniais metais atvėrė duris. Jeigu paklausite mano nuomonės, tai manau, šie metai mūsų šalyje tarsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas Ramybė. Kuomet restoranai save bandė reprezentuoti garsiais pavadinimais ir citatomis, o jų darbai jau kitą dieną likdavo užmarštyje. Be kelių vietų, kurių neliko sąraše, manau, mano top 10 ir šiais metais būtų labai panašus į praėjusių metų geriausius. Galbūt atlikčiau keletą rokiruočių, bet ar pavyks kažkam išstumti du metus polo poziciją užimančiam restoranui Džiaugsmas, labai abejoju.
Šie metai žada šiek tiek džiaugsmo ir vilties, kad galbūt „30 geriausių“ taps ne švogerių krašto pažiba. Šefo vardas, follower’ių skaičius ar savininko dosnumas, reikia tikėtis, nebelems aukštos pozicijos reitinge. Rinkimų organizatoriai žada vis daugiau dėmesio skirti skaidrumui, mažinti balsą turinčių žmonių skaičių, palikti tik tuos, kurie sąžiningai ištisus metus lankosi paskelbtose vietose. Juk pats balsavimo principas yra atiduoti balsą tam restoranui, kurį tu buvai aplankęs per praėjusius metus, o ne kurio antraštės dažniausiai šmėžuoja spalvotų žurnalų puslapiuose, o virtuvei vadovaujantis šefas dažniau būna televizoriaus ekrane ir reklamuoja Hot Pan keptuvę ar krabų lazdeles nei savo restorano virtuvėje.
Nors ateityje rengėjai žada įtraukti ir tvarumo sąvoką, kaip vieną iš balsavimo kriterijų, manau, šalyje, kurioje žmonės turi mažai supratimo apie jo prasmę, o pagrindinis faktorius visada lieka produkto savikaina ir siekiamybė išleisti kuo mažiau, bet uždirbti kuo daugiau, ši mintis skamba utopiškai. Kaip ir neverta diskutuoti apie prestižines virėjų mokyklas Lietuvoje ar Michelin žvaigždute įvertintą ligoninių maistą. Iki šių dalykų mes dar nepribrendom.
Dėl ko visa tai?
Dauguma šefų svajoja patekti į 30 geriausių restoranų sąrašo viršūnę, nebūtų logiška nesvajoti. Tai yra vieninteliai tokio pobūdžio rinkimai šalyje, kurie sukelia nemažai aistrų. Tačiau ne visi supranta, kad daug sudėtingiau išlaikyti aukštai iškeltą kartelę negu gauti apdovanojimą, kad ir kaip tai malonu. Būriai smalsuolių su išlavintais skoniais atkeliauja patikrinti išaukštintų vietų ir, neduok Dieve, tu neturėsi jiems įtinkančio patiekalo, ar pilstomo alaus. Svarbiausia prisiminti, kad dirbame dėl svečio, kuris kaskart sugrįždamas primena, kad jis yra didžiausias įvertinimas.
Noriu palinkėti visiems sėkmės ir nepamiršti, kad nepriekaištingai atliekant savo darbą, visada būsite įvertini. Iš kur tai žinau? Tiesiog tuo nuoširdžiai tikiu.
Na, o plačiau apie rinkimus ir dalyvių sąrašą galite paskaityti: