Babble

Ar kada susimąstėte, kaip svarbu pasirinkti tinkamą restoranui vietą mieste? Žmogui, kuris neturi nieko bendro su šia sritimi, greičiausiai pasirodys, kad vieta yra niekis, bet galiu patikinti, kad restorano koordinatės yra reikšmingas jo sėkmei reikalas. Kiekvienas restorano savininkas ieško aukso viduriuko, kuriame galėtų tikėtis visų pasaulio svečių čia ir dabar. Deja, ne visiems pasiseka gauti didžiausią pyrago gabalą, kitiems lieka tik trupinukai. Šiandien aplankėme visai neseniai duris pravėrusį restoraną „Babble“. Išvertus į lietuvių kalbą tikriausiai skambėtų - „pliotkinti“ arba „šnekučiuotis“. Restoranas įsikūręs vietoje, kuri lyg ir gera, bet kartu kelia abejonių, ar tiek gera, kad pritrauktų praeivius. Kalbu apie Gedimo prospektą, o restoranas įsikūręs šiek tiek primirštame, į seimo rūmus vedančiame gatvės gale. Per paskutinįjį dešimtmetį šioje vietoje restoranai vis keitėsi, tačiau išsilaikyti pavyko vos keliems. Tikiuosi, kad restoranas „Babble“ bus vienas iš tų, apie kuriuos galėsime šnekėtis ir po kelių metų.


Restorano interjeras, man pasirodė, tikrai kitoks nei visi pratę matyti. Aukštos atidengtos lubos bei sienos man primena nesenai matyto mano vieno mėgstamiausio režiesieriaus Larso von Triero filmo ekranizacijos kambarį. Dar vienas dalykas, kurį svarbu paminėti – tai atvira virtuvė, kur gali matyti mikliai besisukančius virėju, tarsi pats sėdėdamas joje.



Dabar pats laikas pašnekėti ir apie maistą, juk dėl jo mes čia ir atėjome. Menu nėra platus, pasitikimui keli kokteiliai, keturi užkandžiai, trys pirmieji patiekalai, pora sriubų ir keturi karštieji patiekalai. Taip pat čia galima paragauti ir keturių skirtingų rūšių kroketus. Turbūt vienas iš smagiausių dalykų yra tai, kad galima pasirinkti pilną arba puse porcijos. Tai suteikia svečiui puikią galimybę vieno apsilankymo metu išragauti didžiąją dalį menu. Būtent taip mes šiandien ir padarėme.



Pradžioje atkeliauja šefo komplimentas ir Negroni kokteilis. Abu šiuos tikrai turiu pagirti. Traškutis su trumų pasta man kaipmat sprogsta burnoje, o ragautas kokteilis yra vienas geriausių per pastaruosius kelis metus. Pradžia tikrai daug žadanti.


Ką valgyti užkandžiui, pasirinkti buvo nesunku. Ne kartą minėjau, kad esu priklausomas nuo tų visų skrudintų dalykiukų, tad ir čia negalėjau jų apeiti. Restoranas siūlo keturias skirtingas kroketų rūšis arba visų išbandyti po kelis, būtent taip ir padariau. Pievagrybiai, menkė, antienos „confit“ ir Jamon serano kumpis, kiekvienas suras savo variantą, o be to išragaus ir kitus galimus. Kiekvienas kroketas turi savo padažą arba mažą skonį sustiprinantį akcentą. Visgi, kad ir kaip seksualiai atrodė šie kroketai, visiems trūko šiek tiek „kūno“. Atsikandus pabėgdavo skysta masė su silpnu pagrindinio komponento skoniu, o ir druskos kroketuose tikrai pasigedome.



Pirmasis patiekalas – lašišos gravlax – sūdyta lašiša patiekiama su agurku, pankoliu ir marinuotais jūros dumbliais. Apie šį patiekalą pasakoti daug nepavyksta. Lašiša tikrai buvo pavargusi, o komponentai nederėjo nei su žuvimi, nei tarpusavyje. Turbūt geriausiai patiekalą apibūdina žuvies peilis patiektas prie šio užkandžio – nesusipratimas.




Karštieji patiekalai – antienos krūtinėlė ir troškintos jaučio uodegos. Visų pirma, reiktų pagirti virtuvę už tobulos konsistencijos tyres. Čia jos tikrai šilkinės, kartais net ir penkių žvaigždučių restoranuose tokių retai pamatysi. Na, o daugiau pagyrimų nerandu. Jaučio uodegos, kaip sako Italai, al dente, o kaip sakau aš – sunku nugramdyti nuo kaulo. Deja, bet gratino patiekto prie troškintų jaučio uodegų al dente nepavadinsi, nes buvo gerokai per žalias. Ne ką geresni įspūdį paliko ir anties krūtinėlė. Tas pats gratinas, keli marinuoti svogūno griežinėliai ir juodųjų serbentų uogienė. Abu patiekalai priminė vieno vizito į sanatoriją metu lankytą maitinimo įstaigą, kurioje sveikatos sumetimais patiekalai keliauja visai be druskos. Būtent jos pasigedau. VISUR.




Pakelti nuotaiką gali ne kas kitas, kaip tobulas desertas. O jei jų ne vienas, o keturi, gal nuotaika kils iki aukštumų? Ant stalo atkeliauja narvelis su keturiais skirtingais desertais, pirmas kilęs klausimas, ar jie namų gamybos, ar atkeliavę iš madingų desertinių. Pasirodo, kad desertus gamina virtuvės šefės mama. Taip pat mums pasiūloma pasidairyti, kaip verda gyvenimas virtuvėje. Prie virtuvės lango mus patinka šefė, kuri papasakoja apie Lietuvos miškus ir paskrudina ant šakelės užmautą zefyrą. Pasivaikščiojimas susižavėjimo nesukėlė, juk taip smagu „pliotkinti“ šiltai susėdus. Ir desertai restorane tikrai nėra šių namų arkliukas. Bandelė su varškės įdaru pasirodė kieta, kaip akmuo, sunkiai pavyko ją perlaužti net ir su dviem rankomis. Jei žmonės sako, kad desertas turi būti saldus, tai tokiu atveju, panna cotta buvo super desertas, nes cukraus čia buvo „kaip už tėvynę“, nepadėjo net pasifloras, kuris puikavosi ant taurelės viršaus. Taip pat skanavome „operos“ imitaciją ir mini lemon tartą, bet gal jau užteks šiam kartui.



Dažnai keliaujant į restoranus, nejučiu atsiranda kažkokie lūkesčiai jiems. Prisipažinsiu, šiandien jie buvo tikrai dideli. Rezultate likau šiek tiek nusivylę, nes žinau, kad virtuvės šefė geba kur kas daugiau. Jaukus interjeras, tačiau mažai meilės (arba druskos). Galbūt visgi, užsukome per anksti po atidarymo? Restoranas nespėjo tinkamai suderinti visas stygas. Tikiuosi, kad taip ir nutiko šiuo atveju ir reikia dar šiek tiek laiko. Taigi, pasimatysime vėliau!


Kaip pasakė vienas garsus šefas: Receptas neturi sielos, tu kaip virėjas turi jam ją suteikti.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską