Casa della Pasta

Jau nereikia ir nusibodo daug sykių kartoti, kad pastarieji metai įnešė daug chaoso restoranų versle. Žinome ir tai, kad sunkus karantino laikotarpis privertė ne vieną geros virtuvės restoraną užkalti langines. Tačiau atsirado ir tokių, kurie sugalvojo pasipriešinti užsidarymo bangai ir šoko į nežinią atsidarydami naujai. Viename tokiame restorane šiandien apsilankiau ir aš.


Casa della Pasta – itališko maisto namai. Didžiuosiuose miestuose įsikūręs restoranų tinklas, pagaliau žengė ir į Vilnių. Vasaros pradžioje šis restoranas duris atvėrė viename iš didžiųjų prekybos centrų. Visada skeptiškai žiūrėdavau į tokias vietas, kurios bando šaknis įleisti „pramogų sostinėse“, tačiau pakitę žmonių įpročiai, vis labiau nutolsta nuo stereotipinio mąstymo, jog geras restoranas gali gyvuoti tik miesto centre. Tad su nekantrumu skubu išbandyti man taip patinkančios virtuvės repertuarą.



Apie maistą jau netrukus, bet norėtųsi padiskutuoti ir apie patį restoraną. Pirmasis vaizdas, kuris patraukia bene kiekvieno lankytojo dėmesį – tai atvira virtuvė. Joje besidarbuojantys penki virėjai mikliai vykdo vadovo nurodymus, o patiekalai vienas po kito greitai palieka atidavimo stalus. Kalbant apie vizualų restorano patrauklumą ir itališkos temos išpildymą, tai jos aplinkoje nėra labai daug. O balionais prikabinėti salės kampučiai, subtilumo nepriduoda, ir nesvarbu, kad spalvos simbolizuoja Italijos vėliavą. Nuotraukas, kuriose įrėminti gamtovaizdžiai ir kitos detalės labiau primena eilinį greito maisto „kabakėlį“, o ne įspūdžius kelionėse po Italiją.



Menu – tikrai itališkas. Ne vien patiekalų prasme, bet ir pavadinimais, kurie ant popieriaus lapo surimuoti italų kalba. Po pavadinimu, aišku, lietuviškas aprašymas tiems, kuriems ši kalba yra kiek mažiau pažįstama, tokių tarpe ir mūsų padavėja, nes kiekvieną kartą ištarus pavadinimą, ji vis bandė jo ieškoti valgiaraštyje, kuris gulėjo ant stalo, nes matyt, nelabai suprato apie ką eina kalba.


Patiekalų pasirinkimas restorane nepaliks abejonių. Skrudinti užkandžiai, tartarai, salotos, sriubos, makaronai, risotai, mėsų ir žuvies patiekalai, o jei išsirinkti nepavyks, tai visada galite pasiimti picą. Menu tikrai sotus, į kurį sudėta praktiškai viskas, ką turėtum paragauti nuvykęs į aukštakulnį aulinį batą ant žemėlapio primenančią valstybę.


Tai pats laikas pradėti savo kelionę po išsvajotąjį Italiją čia prekybos ir pramogų centre. Visų pirma ant stalo atkeliauja užkandžiai. Arancino alla Siciliana, Olive Ascolana ir Bruscheta Tradizionale. Esu didelis šių užkandžių gerbėjas ir ne vienu panašiu receptu dalinausi savo receptų skiltyje ( Alyvuogės all’Ascolana), todėl palyginti turiu su kuo. Man pirmas vaizdelis pasirodė tikrai slogus. Nors spalvinė patiekalų gama šiek tiek primena Italijos vėliavą, nes kiekvienoje lėkštėje puikuojasi keli rukolos lapeliai, bei raudoni vynuoginiai pomidoriukai, tačiau savo skoniu užkandžiai nukelia ne toliau, kaip iki kokio lietuviško Kupiškio. Alyvuogės Ascolana pasirodė sausos, neturinčios nei kūno, nei sielos ir įdomu, ką pasakytų Italijoje jei prie jų būtų pateiktas tūkstančio salų padažas? Brusketos yra visiška priešingybė, ką įprasta ragauti ant tradicinio itališkų vaišių stalo. Šalyje, kur pomidoras dievinamas tarsi futbolo čempionate triumfavusi Italijos rinktinė, o mūsų brusketos žvaigždė yra žalias „lenkaitis“, kuriame nėra nei skonio, o ir kietumo skalėje jis drąsiai tiktų ir langui išdaužyti. Liūdna istorija ir paragavus Arancini. Vietoj tradicinių ryžių kamuoliukų, gaunu Kijevo kotleto dydžio bumbulą. Nors, pasak menu, jis turėtų būti su tradiciniu ragu, man vietomis pateko blankūs faršo gabaliukai. Deja, bet užkandžiai į Italiją nenukėlė, bet nenuleidžiant galvos einame tolyn.



Vienas mano mėgstamiausių patiekalų, kurį ne tik valgau, bet ir pats gaminu gana dažnai yra Vitello Tonnato. Progai atsiradus, nevengiu juo pasimėgauti ir užsukus į svečius. Plonai pjaustytą, skrudinta veršiena ir ryškaus skonio tuno padažas, kaparėliai, kurie šiam patiekalui suteikia rūgšties, žiupsnelis druskos ir šviežiai maltų pipirų – taip paruoštas patiekalas tikrai vertas aukso medalio. Šiandien apie medalius šnekėsime tiek pat, kiek ir per olimpines žaidynes praūžusias Japonijoje. Šis patiekalas pasirodė itin prastai. Veršiena sausa, peiliu vangiai pavyko ją pjaustyti, o burnoje mėsa tikrai netirpo. Padažas, nors jam tokios garbės tikrai neteikčiau, greičiau, pavadinčiau majonezu su lengvu tuno kvapeliu, buvo tikrai ne tai, kuo italai gardina veršieną.



Koks iš manęs būtų svečias, jei neparagaučiau pastos, kurią siūlo šie itališki namai. Pasta Napoletana, tai turėtų būti būtent tai, nuo ko prasideda tikrasis itališkas sapnas. Pasta ir pomidorai - ryškus pomidorų padažas, gardintas česnaku ir svogūnais, šlakelis aliejaus ir Parmesano sūris. Taškas. Gaila, bet ir šitame patiekale taškų buvo mažiau nei kablelių. Nors pasta ir buvo išvirusi tobulai, tačiau meilės trūko net ore.



Gaila, tačiau po šiandien Casa della Pasta su Italija man nekels jokių asociacijų, nebent dalinsiuosi miglotais prisiminimais apie kelis žalius rukolos lapelius ir raudonus vynuoginius pomidoriukus, kuriais buvo gardinami užkandžiai.


Ar norėsiu čia užsukti dar kartą? Greičiausiai tik tada, kai atsiras nenumaldomas noras išgerti bokalą Peroni alaus, kurį retai aptiksi vietos restoranuose. O šiam kartui Arrivederci.



Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską