Dolce Vita - Itališka drama Antakalnio gatvėje

Ar dažnai pakliūvate į aferas? Šiandien į vieną pakliuvau ir aš. O jei tiksliau - aferą Antakalnyje ir tai yra naujai atsidaręs "šeimos restoranas" krautuvė - "Dolce Vita".


Situacija - pietūs. Atvykau su kolega aptarti darbo reikalų, o kartu ir pasimėgauti pietumis. Naujai įsikūręs restoranėlis – krautuvė mus pasitinka su užtrauktomis užuolaidomis, kiek primenančiomis tas, kuriomis padabinti sexshopai ar azartinius žaidimus siūlantys kioskai. Patalpa visiškai nauja, nosį veria šviežiai dažytų sienų kvapas. Stalelių taip pat nėra daug - 8, gal 9, prie vieno iš jų sėdi į kompą įsikniaubusi moteris, matyt, taip pat atvyko papietauti. Salės kraštai nukrauti produktais atkeliavusiais iš Sicilijos, kuriuos čia galima įsigyti. Taip pat į akis krenta ir filmavimo kameros, kurias 30 kvadratų patalpoje suskaičiavau bent 3. Mus pasitinka – garbaus amžiaus ponia - lietuviškai "non comprende", angliškai - yes, no, sorry, Ačiū. Jau darosi įdomu.



Balius čia ir prasideda. Patalpa vėsi, kiek primena laidojimo namus tiek temperatūra, tiek tyla, kurią bijai sudrumsti, nes visų akys tuoj sužiurs į tave. Menu gavom greitai. Išsirinkom taip pat per kelias minutes. Laikas linksmybėms, nes prasideda tūkstantmečio lenktynės. Mus aptarnaujanti moteriškė, tarsi padauginusi vaistų, ima duotis po restoraną iš vieno kampo į kitą. Kiek supratau renka produktus mūsų patiekalams iš lentynų esančių salėje. Išsirinkome makaronus, gnocchi. Prabėgus 5 minutėms, vėl kartojasi visa bėgimo schema, dar po 5 minučių ir vėl tas pats. Laiko turiu, o pasijuokti mėgstu, net ir iš savęs, kad į tokią situaciją įkliuvau.



Po 20 minučių ant stalo atkeliauja dvi tuščios stiklinės ir puodelis espreso. Prisipažinsiu, kavą geriu retai – kartą į pusmetį ir tai gerai išlauktą. Deja, bet šiame restorane tai nebuvo tas kartas. Kava atkeliavo matomai užpilta su šaltu vandenėliu. Kaip toj pasakoje, tam davė, tam davė, o tam neliko.... Ant stalo puodelis šaltos espreso, dvi tuščios stiklinės vandeniui. Romantika. Nepastebimai prabėgo 35 minutės nuo mūsų atvykimo pradžios.



Susidomėję "sexshopo" užuolaidų dizainu atklysta dar keli klientai. Tikrai taip nesielgiu, bet šį kartą nesusilaikiau ir vienus valgytojus įkalbėjau pagalvoti ar tikrai nori romantiškai sėdėti laidojimo namuose. Porelė iškeliauja. Kiti– pasirašo pabandyti.


Važiuojam toliau. Kita dalis prasideda kai iš lauko įbėga pietietiškų bruožų vyriškis, pasidabinęs madingais drabužėliais ir arbūzo dydžio akiniais, jis kiek primena atlikėją "Pitbull". Kaip suprantame iš situacijos, šiandien mums maistą gamins būtent jis. Tuomet prasideda lenktynių antras, o gal jau ir trečias etapas, moteriškė aršiai padiskutavusi su vyriškiu, vėl startuoja ir bėgdama per salę nuo lentynų renka produktus, kiek vėliau ir vėl, ir vėl, ir vėl tai daro. Negana to, kaskart su šonais išstumdydama visas salėje stovinčias kėdes.


Stebuklas, nes visi svečiai gauna po dubenėlį alyvuogių. Apie alyvuoges meilės istorijų nerašysiu. Žalios - sicilietiškos. Na, panašu, kad stebuklai nesibaigia. Aptarnaujanti ponia susivokusi, kad kažkas ne taip, atneša mums dar dvi taures, bet jau šį kartą pilnas vandens, o tuščias išsineša. Tuo metu prie baro jau pradeda sukiotis vyriškis, kuris net paleidžią muzikinį foną televizoriaus ekrane. Nejaukią tylą, keičia Adriano Celentano geriausi hitai.


Kaip vienoje kultinėje laidoje sako - "Pris v Studiju" ir mane pasiekia pomidorų sriuba. Nepykit, bet dabar leisiu sau pasikeikti, nes bl$*t sriuba jos tikrai nepavadinsi. Indelis konservuotų pomidorų iš trečios lentynos praskiestas su vandeniu, žiupsnelis tarkuoto sūrio (Itališko), alyvuogių aliejus ir baziliko lapelis. Pats laikas pradėti žegnotis.



Neužilgo atvyksta ir karštas patiekalas - pasta carbonara. Džiaugtis galiu tik dėl to, kad visgi maistas ant stalo, deja, bet mano kolegai pasisekė mažiau, nes jo lėkštė finišo taip ir nepasiekia. Bet atnešusi mano patiekalą ponia pasileidžia į sekantį bėgimo raundą, ieškodama gnocchi virtinukų per nukrautas produktais lentynas, ir neria atgal į virtuvę. Supratęs, kad teks valgyti vienam prisitraukiu lėkštę. Na, ir ką tu pasakysi, ta lėkštė tarsi ištraukta iš šaldiklio, yra visiškai ledinė. Makaronai išvirti tvarkingai - al dente, bet ties tuo istorijos pabaiga. Patiekalas tragiškas, ragaujant galvoje sukosi tik viena mintis, kad nuo kiaušinio nepaleistų vidurių. Po gerų dešimties minučių atkeliavo ir mano kolegos gnocchi Carbonara. Ir nesvarbu, kad užsakinėta buvo gnocchi Bolognese, iš kolegos veido išraiškos ir į šalį stumiamos lėkštės, buvo galima suprasti, kad apsinuodyti jis nelinkęs.



Palaukite, tai dar ne viskas! Ir nors nesu matęs Itališkų serialų, bet vaikystėje teko nemažai žiūrėti meksikietiškų dramų, juk seniau vaikams nelabai leisdavo perjunginėti tv kanalus, kai ant sofos sėdi suaugę. Šiandienos scena priminė vieną iš tų, kurias galima išvysti Maria La Del Barrio laikų filmuose. Visa šeima ima emocingai spręsti ginčus "restorano" vidury, jautiesi pakliuvęs į tikrą dramą ir lauki serialo atomazgos. Atlikėjas "Pitbull" , matomai, buvo nelabai patenkintas, kad į restoraną užsuko svečių, bent jau mums taip pasirodė. Kėdės neskraidė, bet veiksmo buvo ne mažiau nei geram "bajavyke".


Susimokėjom ir tyliai išsliūkinom įkvėpti gryno oro. Po pietų atsigavau jau grįžęs namo, ir tik tada supratau kas įvyko. Pradėjau galvoti už ką sumokėjau tame "restorane" - apie tai galvoju dar ir dabar. Galbūt tas dažų tvaikas susuko smegenis, nes tikrai negaliu atsakyti. Jei vienu žodžiu - tragedija. Jei keliais - tai daug nelietuviškų keiksmažodžių. O jei apibendrinant - Antakalnio 39, net iš tolo nesiartinti, net jei ir kažkas mokės už jūsų maistą. Achtung! Uwaga! Dėmesio! Na, o šiandien ne Dolce Vita, o Arrivederci.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską