Bene dešimtmetį įspraustas tarp dviejų bandelių mėsos paplotėlis buvo garbinamas visoje Lietuvoje. Prieš penketą metų, jei restoranas menu neturi burgerio, vadinasi, dalis svečių atsistos ir eis į kitą - “geresnę vietą“ pavalgyti. Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti – mėsainiui AMEN. Pavarsdienorastis belieka tik suvesti galus ir pasvarstyti, kodėl taip atsitiko.
Prieš..
Nors šnekėsime apie burgerius, pradžioje paminėsiu kitą, labai panašaus likimo bičiulį iš tešlos. Puikiai prisimenu, kai 7-8 metus atgal žmonės nustojo keliauti į picerijas. Kilo didelis neramumų burbulas verslininkų tarpe. Didieji milžinai ėmė ieškoti sprendimų, kaip pritraukti svečius, vėl suburti minias skanauti menkaverčiais ir pigiais produktais apkrautus tešlos paplotėlius. Sekė akcijos – dvi už vienos kainą, kuponai, pavadinimų keitimai, iš esmės ieškota naujo koncepto, tačiau galų gale, pica tapo eilinė pramoga šeimoms su vaikais, kurios gaminimui skiriama ne tiek daug laiko. Nors ir praėjo jau ne vieneri metai, tačiau picerijų vis dar galima rasti kiekviename užkampyje, visgi savo aukso amžių jos jau tikrai nugyveno.
Karalienė mirė – tegyvuoja karalius
Kas vyko toliau? Atsirado naujas žaidėjas prie šio azartiško žaidimų stalo. Ne paslaptis, kad juo tapo mėsainis arba kaip liaudyje mėgstama vadinti - „burgeris“. Pasak Wiki - „Mėsainis, burgeris – sumuštinis ar suvožtinis, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra termiškai apdorota mėsa. Paprastai tai kapotas mėsos kotletas, plėšyta mėsa ar vientisas mėsos gabalėlis dedamas tarp perpjautos bandelės dalių.“ Šis žaidėjas greitai pradėjo laimėti, o palaipsniui dar ir ėmė diktuoti savo taisykles restoranų valgiaraščiuose. Prasidėjo burgerių era. Ir nors pirmasis Mc’donalds restoranas Lietuvoje išdygo 1996 metais, tačiau tikrojo mėsainio už gimimo lietuvaičiams teko dar palaukti beveik du dešimtmečius.
Žmonės tapo apsėsti noru valgyti mėsą įspraustą tarp dviejų bandelių. O jei bandelė dar turėjo „Brioche“ pavadinimą aprašyme, tai visi tarsi „gyvi numirėliai“ sekdavo iš paskos. Greitai ėmė kurtis „burgerinės“, augti maisto vagonėlių kultūra, kurios pagrindinė jėga, kūrybinė terpė, pinigų šaltinis tapo mėsainis.
Aukso era
Mėsainis tapo kiekvieno menu siekiamybė. Brandintos jautienos ar plėšytos kiaulienos, vegetariškas, o gal net veganiškas? Su bulvytėmis ar coleslaw, vidutiniškai ar gerai keptas. O kur dar sūriai, padažai, marinuotos daržovės ir visi kiti „fancy šmansi“ žodeliai, kurie užkabindavo kiekvieno valgytojo akį. Panašų, kad restoranai rado aukso gyslą su neišsenkančiais resursais. Kuo toliau, tuo daugiau variacijų ir įprastas burgeris jau tapdavo ne vien mėsos kotletuku tarp dviejų bandelių.
Prieš šešis metus iš lėto startavo pirmoji burgerių šventė, kuri sutraukė minias šio patiekalo gerbėjų ir entuziastų. Prisipažinsiu, ir aš buvau tarp tų, kurie mėgavosi naujais skoniai ir tobulu kąsniu, tirpstančiu burnoje. Smagu paminėti, kad ta šventė buvo ne viena, o tapo tradicinė, ji jau septynerius metus sukviečia būrius mėsainių mylėtojų. Visus tuos kartus ir aš įsirašydavau į gerbėjų gretas.
Burgeris tapo neatsiejama gatvės maisto dalis. Be jų nebuvo galima įsivaizduoti nei vienos šventės, jos sutraukdavo minias “cyberpunkų”, kurie save vadino šefais ant ratų ar panašiais sinonimais. Galbūt kai kas pastebėjote, kad kartu su burgeriais į Lietuvą atkeliavo ir “prižiūriu savo barzdą” bei “barono ūsai” laikai. Prieš kietus barzdočius nieko blogo neturiu, nors pats pradėjau skustis gerokai po 30ies, tačiau kiekvienam savas laikas, bent jau taip sakydavo mama.
Kai burgerių vagonėlis grįžta į garažą
Paskutiniai keli metai tapo tikru perversmu gastro pasaulyje. Įsisiautėjęs korona virusas sujaukė ne tik valgytojų, bet ir maistą gaminančių žmonių planus. Mados, kurios vyravo iki viruso, pasikeitė ženkliai, tarsi orai šią vasarą, kuriuos mums kas vakarą bando iš kavos tirščių išburti sinoptikai. Per paskutinius kelis metus, kiekvienas nori to ar ne, ėmė gaminti maistą namuose. O į pagalbą čia prisistatė ir juodi, žali, maži ar dideli kiaušiniai. Dauguma iš mūsų, turėdami daug laisvo laiko, skyrė naujoms pažintims su produktais, kulinarijos pagrindais ir kitais dalykais, kurie ankščiau atrodė tarsi mėnulis, kuris 400000 kilometrų nutolęs nuo žemės. Vienu iš mėnuliu tapo ir mėsainis. Sujauktas gastronomijos sektorius, pradėjo griebtis supelijusių šiaudų, kurie vargu, ar būtų išgelbėję šią naują gastro madą.
Dabar..
Kas atsitiko dabar? Galėčiau pakartoti savo rašinėlio antrą pastraipą, kurioje vietoje žodžio pica įterpčiau žodį mėsainis. Dabar nutiko būtent tai. Pastaruosius aštuonis metus ant parketo geriausią žaidimą demonstravęs gražuolis, turės užleisti vietą naujam žaidėjui. Jau numanau, kas taps artimiausių metų MVP, tačiau apie tai galėsime pakalbėti kiek vėliau.
Visgi tikrai atsiras tokių, kurie norės ginčytis, kad mėsainiai vis dar ant bangos. Žinoma, jis gali būti geras, kaip ir pica vis dar kai kur yra superinė ir nesugadinta, tačiau tai jau nebe tas patiekalas, kurį valgydamas aikčioji iš malonumo ir nuostabos, ypač jei jame randi kažką netikėtą. Tikrai žinau, kad tas burgeris, kurį aš ragavau pirmajame Burger Fest’e buvo vertas visų už jį sumokėtų pinigų ir dar šiek tiek viršaus, o apie paskutinį kartą, kai lankiausi burgeriškame festivalyje verta paminėti tik tiek, kad smagu prisiminti tuos senus gerus laikus, kai ant parketo lošė visos žvaigždės, o ne liaupsinti šventę, kuriai ruošiesi jos išvakarėse pirkdamas „olivje“ salotos maximos skyriuje.
Karalius mirė – Kas bus kitas karalius?