Ne pirmus metus įprasta, kad lapkritis yra pilnas kulinarinių renginių. Galbūt tai tik sutapimas, o gal tai vienintelis laikas užpildyti šį laisvą mėnesį, nes jis pačiu laiku – pasibaigus įtemptam vasaros sezonui ir belaukiant Kalėdinių linksmybių. Šiaip ar taip gėris yra tai, kas praskaidrina slogią nuotaiką kai laikrodžio rodyklė sustoja ties skaičiumi penki ir jau tenka įsijungti šviesą, nes už lango tvyro tamsa, o geriausiu draugu tampa puodelis arbatos su citrina.
Kiekvienais metai panašiu laiku Baf sukviečia į parodų rūmus, kuriuose susirenka būriai gastronomijos atstovų. Visi atvyksta savęs parodyti ir kitų pasižiūrėti. Tą pačią savaitę visoje Lietuvoje ne pirmus metus šurmuliuoja ir Lietuvos Gastronomijos savaitė. Jos dėka kiekvienas mirtingasis turi puikią progą pamatyti ką sugeba geriausi Lietuvos restoranai už nustatytą fiksuotą kainą. Šiais metai dalyvavo turbūt rekordiškas skaičius maitinimo įstaigų. Vien tik Vilniuje teko rinktis iš netoli 40 restoranų. Fiksuotas 30, 20 arba 10 (nors tokių be Katpėdėlės ir nemačiau) eurų mokestis ir restorano veidą atspindinti trijų ar daugiau patiekalų vakarienė.
Visada ir aš stengiuosi tapti dalimi šio įvykio aplankydamas bent tris vertas dėmesio vieteles. Prisipažinsiu, išsirinkti šiais metais nebuvo sunku. Užteko trijų filtrų ir liko vos tiek, kiek pirštų ant vienos rankos. Kokie gi tie filtrai? Labai logiški ir paprasti. Pradžioje vidinė mano antivirusinė sistema nuskanavo ir atmetė visus siūlančius tradicinį lietuvišką maistą ar paveldą, kaip tai dabar madinga sakyti. Restoranų savininkai, žinoma, turi ir kitą paaiškinimą, bet Cepelinai su mėtom, ar barščiai, mano akim žiūrint, tikrai ne tai, ko ieškai gastronominės savaitės metu. Pro antrąjį patikrinimą nepraėjo visi tie, kurie siūlo vieno plauko istoriją. Taip aš vadinu vietas, kurios dažniausiai būna vieno patiekalo restoranai. Eini ten būtent to vieno patiekalo valgyti, nes tikrai žinai, kad ten bus gerai, tačiau dėl kitų patiekalų – ne rizikuoji. Na ir pagaliau trečiasis skanavimas – mano paties skonis, kuris kitų kūrybinėse patiekalų išpildymuose atmeta siūlančius vištą, antį ir burokėlius. Pro trečiąjį filtrą nepraeina ir tie, kurie siūlo tą patį produktą starteriui, pagrindiniam, o gal net ir desertui, nes tada susidaro įspūdis, kad ruošiamasi praturtėti arba išsivalyti šaldiklius. Esu tikras, ir patys paleidę pavarsdienorastis antivirusinę programą, rinksitės tuos pačius, apie kuriuos žadu dabar jums papasakoti.
Į mano šios gastronominės savaitės akiratį pakliuvo Farmer and The Ocean, įsikūręs Vilniaus gatvėje, Pink & Yellow Gedimino prospekte ir Restoranas Skonis, kuris randasi Forum Palace erdvėje. Į lankytinų sąrašus taip pat pakliuvo ir Gaspar’s bei Ertlio namas, tačiau juose jau ne kartą buvau tiek gastronominės savaitės metu, tiek kitai progai pasitaikius, todėl ten pasimatysime kitą kartą, o šiandien apie pirmuosius tris.
Deja, bet pastarųjų metų aktualijos ir vėl sujaukė visus planus. Turėjusi būti pramoga gastronomijos savaitė virto paskutine vakariene restoranams bei svečiams. Galbūt ne visiems, bet daliai tai tikrai. Jau nuo šeštadienio įsigalioję apribojimai privertė virtuvės šefus ir savininkus galvoti, kaip sėkmingai uždaryti savo maitinimo įmones arba perorganizuoti darbą, kad būtų galimybė tiekti maistą išsinešimui.
Įvestas karantinas šiek tiek pakoregavo ir mano rašinėlio turinį. Būtų kiek keista rašyti apie klaidas ar prastą maistą, žinant, kad karantino pabaigos galbūt vienas iš tų restoranų ir nesulauks. Juk liaudyje yra sakoma, apie mirusius tik gerai arba nieko. Čia žinoma, žiūrint pro ironijos akinius, nes jokių būdu nieko blogo niekam nelinkiu ir viliuosi, kad ši restoranų krizė paveiks kuo mažiau. Tad šiandien nusprendžiau pasidalinti bendromis įžvalgom ir nuotraukomis tų, kurie kartu su manimi laikinai užbaigė apsilankymų restoranuose ciklą.
Farmer and The Ocean atsidūrė nuskanuotųjų programoje ir jau pirmąją dieną buvo aplankytas šis Vilniaus širdyje įsikūręs restoranas. Prisipažinsiu, tikrai suabejojau ar šiuo metu yra įvesti suvaržymai, nes restoranas buvo pilnas, žinoma, laikantis nustatytų reikalavimų, atstumo, kitų taisyklių. Pro atvirą virtuvę galima stebėti į salę atkeliaujančius patiekalus, o barą puošia įstabus aštuonkojis, kuris pritraukia bene kiekvieno, pirmą kartą užsukusio, dėmesį. Menu įdomus. Pasitikimui gavau duoną su lašinukais. Užkandžiui šaltiena (kurią šiais metais turbūt galima buvo ragauti ne viename restorane), marinuotos žuvys, karštam – flankas su šparagais ir šalotiniu svogūnu, desertui močiutės aguoninis pyragas. Išvardinus patiekalus, turbūt visi sutiks, kad skamba puikiai. Taip manėme ir mes. Deja, pastaruoju metu nuojauta mane apgauna vis dažniau. Šiandien pasijaučiau tarsi bandomasis triušis, nes akimirkai rodėsi, kad buvome pirmieji išbandę šį menu. Nors gal taip ir buvo, juk atkeliavome pirmąją gastronomijos savaitės dieną, bet mano gastronominė žvaigždė šiam restoranui šiandien tikrai neatitektų. Viena iš priežasčių buvo tai, kad pirmas patiekalas, kuris pasiekė mūsų stalą buvo gerokai daugiau nei po valandos laiko. Nesumeluosiu, antro teko laukti irgi panašiai. Trumpiau keliavo tik močiutės aguoninis pyragas. Ne vieną akimirką kilo mintis, kad virtuvėje būtent ir darbuojasi ta močiutė, kurią ne kartą minėjo mūsų kompaniją „draugužiais“ vadinęs padavėjas. Gaila, bet visgi jautėsi artėjančios audros užuomazgos, kai tiek virtuvės, tiek salės darbuotojai stovi susikabinę rankomis valtyje vidury šėlstančio vandenyno ir nežino ar išliks.
Antroji pasirinkta vieta tapo Pink&Yellow. Restoranas, kurio siūlomame menu puikavosi daugybė nežinomų žodžių. Mažai išmanančiam apie Pietų Ameriką, greičiausiai su kulinarija jie nesisietų. Horchata, Tostada, Corvina, Costillas de Cordero ir dar keli, iš kurių vienas net mane privertė įsijungti Google paiešką. Kitaip nei pirmoje vietoje, atmosfera čia buvo slogi. Galbūt prie to ir prisidėjo svečiai, kurių čia buvo vos keli. Nuotaikos nepataisė net nepriekaištingai dirbusi padavėja, gal maža šypsena ir atsirado pasitikimo gėrimo Horchatos atsigerus. Ryžių pienas, gardintas vanile ir cinamonu, tikrai geras sumanymas, bet ne tada, kai rankoje laikai putojančio vyno taurę ar kitą gėrimą. Patiekaluose trūko meilės arba tiesiog vieno jų paragavimo prieš patiekiant.
Trečiasis restoranas, ties kuriuo sustojo mano išmanioji skanavimo programa - „Skonis“. Na, bet labai gaila, tačiau apie jį tik tiek papasakoti ir tegaliu, nes skonio čia tikrai nebuvo atrasta. Dar pradžioje paminėjau, kad šiandien arba gerai arba nieko, todėl pridėsiu tik kelias nuotraukas čia ragautų pietų, nes tik juos mums pavyko gauti, o apie gastronominės savaitės menu, pasak padavėjos, galime pamiršti. Žinoma, jų interneto puslapyje buvo minima galimybė juos ragauti iki 19 valandos, bet matyt, pietūs visgi svarbiau, o pastarieji čia tragiški. Labai.
Tikiuosi šiais metais gastronomijos žvaigždės už svetingiausią restoraną bus išdalintos visiems, kurie vėl pravers duris, kai tik karantino gniaužtai leis nevaržomai mėgautis restoranų aplinka ir jų kuriamas patiekalais. Tai būtų tarsi apdovanojimas už išlikimą ir sugrįžimą, nes kitu atveju, būtų keista spindinčią žvaigždę matyti tarp griuvėsių krūvos. Aš, tuo tarpu, lauksiu grįžtančių visų, nes maistas man iki šiol yra kažkas daugiau, kūrybos dalis ir pojūčių oazė.
Commenti