Štai 500 bobučių savo butus nuomoja
"100 metrų iki jūros" - visos jos meluoja
Palangos bažnyčios jau matosi kryžius
Tusuotis 3 dienas aš pasiryžęs
Gatvė Basanavičiaus rusiškai dainuoja
Varšuvos madas storos tetos demonstruoja
Prie jūros laukia ypatingas komfortas
Nėr kur nusispjaut - štai koks mūsų kurortas
Prisipažinsiu, kiekvieną vasarą keliaujant prie jūros būtent šios ir dar kelių panašiai skambančių dainų melodijos groja mano galvoje. Žinoma, ir šie metai nėra išimtis. Pavarsdienorastis vėl kelia burias ir nuotykių ieško ne kur kitur, o Lietuvos pajūryje. Ir nors kelionės tikslas nėra priskaldyti bokso kriaušes “ant” Basanavičiaus gatvės, ar pasirodyti mamai per mėgstamą laidą pavadinimu Farai, tačiau ir be to čia galima rasti naujų ir nebandytų nuotykių. Apie nuotykius Klaipėdoje jau dalinausi praeitos vasaros užrašuose, o dabar skubu pasidalinti dar visai neišblėsusiais prisiminimais iš vieno ilgo ir spalvoto savaitgalio.
Kokio velnio varyti prie tos jūros, jei už panašią sumą gali apturėti ne ką blogesnį nuotykį lankomiausiuose Europos miestuose? Apie tai pradėjau galvoti tik grįžęs iš pajūrio, nes sudėjus taškus ant "i" praktiškai aplankiau Nicą, Romą, gal dar šiek tiek ir Barselonos, bet šiandien ne apie tai, o apie frazę - "kokio velnio man reikėjo grūstis į tą galerą".
Aludarių dienos
Prieš kiekvieną kelionę Pavarsdienorastis nepatingi ir susidaro kelionės planą, kurį daugiau ar mažiau stengiasi įgyvendinti. Ne išimtis ir šis kartas. Vienas iš pagrindinių kelionės tikslų – tai Klaipėdoje vykstantis aludarių festivalis, kuriame berods, tenką sudalyvauti šeštą kartą. Kodėl jis vertas dėmesio? Daug geros muzikos po vienu stogu, alaus degustacijos, galima aplankyti daryklą ir iš arčiau pamatyti, kaip gaminamas Švyturio alus. Taip pat susipažinti su svečių iš kaimyninių šalių eksperimentais, atrasti savo perliukų. Renginys dar žada ir gero maisto, nors šį kartą teko pasilepinti tik skrudinta bulve su silke ir ne tik. Jei aišku, mėgstate "burbulus" ar ieškosite Aperolio, tai šios dienos tikrai ne jums.
Dar vienas renginys, kuris šiais metais sutapo su Aludarių švente - Klaipėdai minint 770 metus ir jai skirtas Europiados festivalis. Mugės, dainos, šokiai ir po miestą dūzgiantys tautiškais drabužiais persirengę svečiai suteikia miestui tikrai šventiško “vaibo”. Ir nors nesu folkloro megėjas, tačiau mielai kelioms akimirkoms sustoju pasidžiaugti kiek kitokiu formatu.
Kaip ir sakiau, apie Klaipėdą šiandien nedaugžodžiausime, o leisimės į šalia įsikūrusį Palangos miestą, kuris buvo antroji mano planuotos kelionės dalis. Taigi, ta antra dalis, tai kelios išliaupsintos vietos, kurias godžiai stebėjau draugų "instagram" paskyrose su nuoroda "must to visit".
"Pasaulio stebuklai"
Manau, vienas iš penkių Palangos stebuklų šią vasarą tapo apžvalgos ratas. Prie kurio nusidriekusios eilės smalsuolių, o kažkam sunešė nemažai pinigėlio. Jei dar nebuvote pakilę į viršų, o vis dar degate noru, pasirinkite tinkamą laiką. Vakaras, tikrai ne pats geriausias metas, nebent norite romantiškai pabūti su antrąja puse (aišku, jei į jūsų kajutę skyriaus vedėjas nepasodins romantiškos senukų poros iš Marijampolės), bet galima už papildomai pinigų mėgautis privačiu supavimu.
"Toda"
Dabar turbūt vienas svarbiausių dalykų dėl ko atvykau į Palangą, o ne likau leisti laiką Klaipėdoje – noras išbandyti visai neseniai duris pravėrusio "Toda" restorano virtuvę. Kodėl pasirinkau būtent šį restoraną? Vila Komoda lankiausi prieš kelis metus, Restoranas 4 - Check, Oldman - Check, o visus kitus paliksiu kitiems gurmaniškų skonių ištroškusiems klajokliams katinams. Dievinu rytietiškos virtuvės skonius, kurių Vilniuje tikrai nėra daug, todėl nei akimirkai nesudvejojau pasirinkimu. Apie restoraną "Meze" dalinausi vienoje iš pavarsdienorastis restorano apžvalgų ir čia mano rytietiški atradimai Vilniuje baigiasi. Tad, jei Mahometas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahometą, o aš jau sėdžiu rytais dvelkenčiame "Toda" restorane.
Nuo ko pradėti? Turbūt vertėtų nuo to, kad privalu rezervuoti vietą vakarienei. Teko girdėti, kad gauti stalelį čia tikrai kartais labai sudėtinga, todėl pavyzdingai rezervavome staliuką ankščiau. Nors mūsų apsilankymo metu laisvų stalelių buvo, bet matyt, priežastis vyksiančios lenktynės, kurios kasmet sutraukia būrį žioplių ir šis savaitgalis restoranams buvo laisvesnis.
Apie menu platumą turbūt pasakoti ilgai nereikės, nes išragauti jį visą pavyktų tik kelių apsilankymų metu. O jei prie jūsų stalo susėdo didesnis būrys žmonių, manau, užteks ir vieno karto atsirinkti savo favoritus, kurių čia aptikome ne vieną. Užkandžių laukti ilgai nereikia ir ant stalo puikuojasi gausybė indų indelių pasidalinimui.
Pradėkime nuo duonos - Laffa - kvietinis duonos paplotėlis tikrai vertas pagyrų. Žinant mano silpnybę kepiniams, jis pataikė tiesiai į dešimtuką. Tad, jei deserto neišsirinksiu, jau žinau kas vėl atkeliaus ant mūsų stalo.
Humusas su česnakų confit ir liežuvio užkandis. Apie užkandžius galima pašnekėti ir plačiau, tuo labiau, kad ir pats mėgstu pasigaminti vieną ar kitą humuso variaciją, o ir kiti ingredientai nėra svetimi. Turiu ir vėl nulenkti žemai galvą, nes humusas, kurį ragavau buvo tikra bomba, tiek savo išvaizda, tiek skoninėmis savybėmis. Šilkinė tekstūra puikiai draugauja su Laffa duonele. Liežuvis taip pat paruoštas nepriekaištingai. Patalai žolelių, marinuotos daržovės sugula į puikų derinį, patiekalas vertas dėmesio.
Antras raundas – ant stalo atkeliauja krevečių užkandis, vištienos šašlykas, o šalia viso to dar ir keli priedai Raita ir Batata Harra. Apie krevečių užkandį esu kiek skeptiškos nuomonės, nes patiekalas pasirodė šiek tiek iš kitos lygos. Baklažanams trūko meilės, kaip ir krevetėms, o gausybė skrudintų pinijų riešutų užgožė visą patiekalo skonį. Ko negalėčiau pasakyti apie vištienos šlaunelių mėsos šašlyką, kuris buvo tikrai fantastiškas. Minkštas, sultingas ir puikiai tinkantis tiems, kas nori pasilikti vietos desertui. Apie Batata Harra ir Raita pasakoti daug nėra ką, nors man asmeniškai, šie patiekalai Rytais nekvepėjo, Raita labiau priminė mamos salotas, kuriose sumaišyti pjaustyti agurkai, pomidorai su keliais šaukštais grietinės. Batata Harra irgi ne visai mano.
Desertas būna tikrai ne dažnas svečias ant mano stalo, tačiau daugiau nei 300 kilometrų, kuriuos teko nuvykti norint pasiekti kelionės tikslą, verčia dar panuodėmiauti. Degintas Baskų sūrio pyragas ir rabarbarai vakaro vinimi netapo, pyragas buvo vandeningas, trūko vientisos tekstūros ir kremiškumo, galbūt visgi reikėjo paklausyti mus aptarnaujančios padavėjos ir pasirinkti baklavą arba likti prie pirminio varianto ir pakartoti Laffa - kvietinį paplotėlį.
Nors šio vakaro vakarienės aukščiausiu balu ir negaliu įvertinti, greičiausiai dėl to, kad lūkesčiai buvo didesni, lyg tikėdamasis gauti emocijas iš kokio Europos didmiestyje esančio restorano, tiek tikėjausi ir čia, tačiau "Toda" - dar viena daug skonių ir kulinarinių vilčių teikianti vieta Lietuvos padangėje. Aukštos kokybės aptarnavimas ir daug žadantys maisto deriniai, manau, greitu metu galėtų tapti ir vilniečių traukos centru. Visgi, vieta pasižymi kiek aukštesnėmis kainomis, todėl tam reikalingas ir tvirtas pagrindas po kojomis, kuri artimiausiu metu, manau, pavyks pasiekti, nes šio pobūdžio patiekalai ima užkariauti mūsų sielas.
P.S, ir nors didžioji dauguma šiame restorane tikrai nesirenka pagurkšnoti alučio, tačiau Gubernijos alus yra ne tai, ką maniau, čia ragausiant.
„OREVURAR“
Paskutinis dalykas, ką privalu atlikti lietuviškam pajūry - įmerkti kojines į Baltiją, įkvėpti jodo ir aplankyti pamėgtą bandelinę įsikūrusią Klaipėdos senamiestyje ir galbūt jau dabar pradėti taupyti pinigus kitos vasaros kelionei prie jūros, nes panašu, kad jų tikrai reikės.
