Apie kelionės pradžia galite skaityti čia.
Šiandien mus pasitinka saulėtasis Gentas. Iki 13a. Gentas buvo vienas didžiausių Europos miestų, lenkęs tokius grandus kaip Londonas ar Maskva. Suklestėjęs viduramžiais dėl prekybos kokybiškais audiniais, jis ir liko audinių pramonės centru. Dabar jame gyvena apie 230 tūkstančių gyventojų ir yra tik trečias pagal dydį Belgijos miestas. O aplankyti jame tikrai yra ką. Turbūt įspūdingiausiai čia atrodo Šv. Mikalojaus bažnyčia, Grafų pilaitė ir Šv.Bravo katedra, kurioje labiau už brangakmenius saugomas "Gento altorius". Didelis, sudėtingas ir tikrai įspūdingas, susidedantis iš daugiau nei 20 dalių ir yra 3.5 metrų aukščio ir 4.5 metrų ilgio. Paveikslas, kuris į šį miestą privilioja ne vieną meno mylėtoją. Tačiau ir be jo katedra įspūdinga savo architektūra, bei vyskupų portretų galerija.
Senoji miesto dalis pasipuošusi vandens kanalais ir juose atsispindinčiais spalvotais namais. Viena geriausių pramogų – pasiplaukiojimas turistine valtimi po senamiesčio kvartalus. Vos 10 eurų kainuojanti beveik valandos kelionė, su juodą humoro jausmą turinčių gidu, priverčia susipažinti su miesto istorija bei ne kartą smagiai "nusikvatoti" klausantis kandžių juokelių.
Vakaro viltis – restoranas "Pakhuis". Įsikūręs po garsiaisiais Gento bokštais. Ant paradinių durų besipuikuojantis "michelin" gido lipdukai reiškia ne ką kitą, o kad restoranas yra tikrai stebimas. Užėjus į vidų pasijauti tarsi papuolęs į didžiulį dviejų aukštų sandėlį, kuriame kiekvienas kampas pripildytas įvairiomis interjero detalėmis. Restorane nesigirdi muzikos, tačiau ją pakeičia svečių šnabždesys, kuris suteikia restoranui ypatingo žavesio. Virtuvė dalinai atvira, tad sėdėdamas patogioje vietoje gali stebėti kaip maistas palieka virtuvės šefo stalą. Šalia jos didžiuliai šaldytuvai užpildyti mėsos ir paukštienos, kuri matomai, greitu metu keliaus ant stalu. Pakaks apie restoraną, laikas valgyti. Šalti užkandžiai – jūrinės sraigės, virtos krevetės, kroketų variacijos. Šie patiekalai paliko tikrai prastą įspūdį. Maistas gerokai per šaltas, o valgant jūros gėrybes, net gelia dantis. Deja, bet skonis ne iš pasakos apie princą ant baltojo žirgo. Karštas patiekalas – ant grotelių kepta jautienos nugarinė su bulvių traškučiais ir skrudintomis daržovėmis. Gaila, tačiau meilės čia taip pat nėra. Vienintelis dalykas, kuris man tikrai patiko tai duona. Na, bet už ją kol kas žvaigždučių niekas nedalina. Ką galiu paminėti dar? Pro akis nepraslydo tragiškas aptarnavimas. Prisipažinsiu, tokio prasto jau senai neteko patirti. Prieš paliekant restoraną, dar žvilgtelėjau į "michelin pastebėjimų" lentą, viskas tapo aišku, nes paskutinis gido apsilankymas buvo 2016 metais.
Ankstyvas rytmetis pasivaikščiojimams po Gento senamiestį, nepraeinant pro šalia susibūrusį sendaikčių turgų (silpnybių juk ir aš turiu). Ir kelionė link Briuselio.
Pirmoji stotelė Alaus darykla "3 Fonteinen" (3 Fontanai). Įsikūrusi Briuselio apylinkėse, kaimelyje pavadinimu Beersel dar 1887 metais. Čia 3 fontanų pavadinimų besivadinusioje kavinėje buvo maišomi seni ir nauji lambikai sukuriant unikalų"geuze". 1953 metais ji buvo įsigyta Gastono De Belderio, kuris 1982 metais ją paliko savo sūnums Armandui ir Guido. Nuo to laiko alaus darykla tik augo ir klestėjo. 3 Fontanai – viena iš paskutiniųjų tradicinio "lambiko" alaus daryklų ir "geuze" maišytojų Belgijoje. Vienintelė, kuri ir verda ir maišo šį nuostabų gėrimą.
Gamykla tikrai didžiulė, o ekskursijos metu ne tik pamatome gamybos, brandinimo procesą, bet ir paragaujame visų ir dar daugiau. Paklausite, kuo gi ypatingas tas lambikas? Pagrindinis skirtumas – tai kad dažniausiai aluje naudojamos mielės, o lambikui jos gaunamos spontaniškai iš laukinių mielių ir bakterijų tvyrančių Zenne slėnyje. Taip suteikiamas savitas skonis: sausas, vyniškas ir "sidriškas", dažnai su aštroku poskoniu. Gamykla tikrai įspūdinga, o man prijaučiančiam tvarumo filosofijai, ji dar labiau kėlė susižavėjimų, nes begalės tvarumo projektų yra čia įgyvendinama gamyklos vadovų iniciatyva.
Paskutinė ir turbūt garsiausia iš visų trijų mūsų lankytų alaus daryklų - "Lindemans". Šiemet švenčianti savo 200 metų jubiliejų. Moderni ir jau šeštos kartos prižiūrima alaus darykla. Didžiulė ir turinti gilias šaknis bei tradicijas. Joje alus gaminamas lygiai taip pat, kaip ir prieš 500 metų šiose apylinkėse. Pagrindiniai komponentai – šaltinio vanduo, miežiai, kviečiai, apyniai, na o tada darbą turi atlikti mikroorganizmai ir mielės tvyrančios ore. Ką norėčiau paminėti, kad be įprastų lambikų gamykla taip pat daro ir alų su vaisių nektarais, kuris tikrai patiks Lietuvos vartotojams. Dar viena degustacija ir jaučiuosi tikrai jau nebe pirmokas, bet iki diplomų įteikimo dar teks palaukti, nes lambik tipo alus yra tikrai išskirtinis ir ne visiems "birzgaliuko" mėgėjams jis gali patikti ir įtikti.
Paskutinė, tačiau spalvingiausia kelionės stotelė – Briuselis. Virš milijono gyventojų turintis miestas. Nors sostinėje svečiavomės labai trumpai, tačiau pagrindinės vietos sulaikė "check'o". Didžioji aikštė – tai įspūdinga pagrindinė Briuselio aikštė, įrašyta į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Netoli jos susitelkę svarbiausios Briuselio lankytinos vietos. Besišlapinančio berniuko skulptūra – tai turbūt garsiausias Briuselio pilietis.
Dar viena ne taip seniai pastatyta skulptūra – besišlapinanti mergaitė, šios skulptūros reikės labiau paieškoti. O paskutiniosios – besišlapinančios katytės, pažadėjome atvykti paieškoti kitą sykį, nes esu tikras, čia lankomės tikrai ne paskutinį kartą.
Būtina paragauti: belgiškos bulvytės, kurios čia parduodamos ant kiekvieno kampo, todėl tenka pirkti nori tų jų ar ne. Gausybės padažų pasirinkimas, kuris atvers kiekvieno slapčiausias svajones.
Belgiškas vaflis – dar vienas mėgiamas turistų pasirinkimas. Jo kaip ir bulvyčių čia neteks ieškoti. Saldus – desertinis, aplietas penkiais sluoksniais karamelės ar šokolado. Yra ir neutralių su čorizo dešra ar pikantišku padažu.
Tiesiog negalima išvykti iš Briuselio neaplankius vietinio baro (aplankėm jų ir ne vieną), bet apie šį turiu papasakoti. Dilirium kaimelis arba barų ir kavinių rinkinys po vienu stogu. Ši vieta tikrai paliks kiekvienam įspūdį. Įsikūręs šalia besišlapinančios mergaitės yra tikras traukos taškas, o ir vietos čia reiks pažvejoti, nes tiek lankytojų Lietuvoje pavydėtų net ir labiausiai lankomi barai. Įstabus interjeras ir viską vainikuojantis, putojantis belgiško alaus bokalas.
Dabar jau tikrai viską patyrėme, beliko tik pavakarieniauti. Vienas iš seniausių išlikusių restoranų Briuselio mieste "Chez Léon" įkurtas 1893 metais. Šiam restoranui vadovauja šeštos kartos virtuvės šefas Kevinas, kuris visai neseniai perėmė virtuvę iš savo tėčio rankų. Maistas čia "labai belgiškas", o svečių tikrai netrūksta. Midijos užkeptos su sūriu, kaip iš vadovėlio. Šviežios ir lengvai apskrudusios, priverčia ragauti vieną po kitos. Antras patiekalas atkeliavęs mano pasimėgavimui, tai tradicinė belgiška bulvių košė "Stoemp". Kuo ji skiriasi nuo ragautos Lietuvoje? Į belgišką keliauja šakninės daržovės, o dažnai ir skrudinta šoninė. Košei į kompaniją patiekiama namų gamybos dešrelė, ant grotelių kepta sultinga šoninė ir šilkinis "gravy". Geresnio vakaro pabaigos niekas negalėjo ir numatyti.
Alsuojantis vasariška šiluma Briuselis man primena monopolį, kuriame pastoviai verda gyvenimas. Šiame mieste tikrai netrūksta spalvų, rytoj čia žadamas įspūdingas LGBT paradas, o išvakarėse, ne ką prastesnis pre - party vakarėlis miesto gatvėse. Apmaudu, tačiau jame nesudalyvausime, bet sugrįžti į Briuselį būtinai privalėsime.
Comments