Į sceną - Foodhall’ai

Visas pasaulis vaikosi madų ir nesvarbu, kokia tai yra sritis, drabužiai ar menas, interjeras, sveikata ar sportas, žodžiu, bet kokioje tavo gyvenimo dalyje vyrauja tendencijos, kurias seka bene didžioji dauguma visuomenės veikėjų bei „paprastų“ žmonių. Ne išimtis ir restoranų gyvenimas. Šioje srityje mados taip pat egzistuoja ir būriai tų, kurie domisi maisto kultūra seka ir pasiduoda naujausioms tendencijoms bei pasaulinio „trendo“ reikalams. Ne išimtis ir mūsų maža šalis, kuri drąsiai išbando pasaulio atradimus. Šiandien nusprendžiau pasidalinti savo apmąstymais apie prieš kelis metus į Lietuvą atkeliavusią foodhall’ų arba kitaip vadinamų maisto paviljonų mada.



Nors visame pasaulyje foodhall’ai egzistuoja jau ne vienerius dešimtmečius, tačiau į Lietuvą jie atkeliavo vos prieš ketverius metus. Tuomet, kai maisto vagonėliai užkariavo hipsteriškas lietuvių širdis, o šefai vienas po kito profesionalias virtuves pakeitė į furgono vairą.


Tai kas gi tie Foodhall’ai iš tiesų yra? Maisto paviljonas – tai vieta, kuri apjungia kokybišką, vietinį ir unikalų maistą. Pirmasis geriausiai žinomas ir iki šiol veikiantis maisto paviljonas yra įsikūręs Londone. Jį dar 19a. Pradžioje įkūrė Ch. Henry Harrods, kuris tapo kultiniu prabangių prekybos centrų „Harrods“ ženklu. Maisto paviljone gali rasti po vienu stogu ir aukščiausios klasės maisto produktus, ir patiekalus, kuriais galima pasimėgauti tik aukščiausią įvertinimą turinčiuose restoranuose.



Gaila, tačiau mūsų šalyje supratimas apie maisto paviljonus yra šiek tiek kitoks. Turbūt dabar daugelis pratę net ir populiariųjų prekybos centrų aikštėse įsikūrusius Mac, Kfc.. ir kitus pasaulyje greito maisto vardus sustatyti vienas šalia kito ir vadinti Foodhall’ai, nors nei kokybiško maisto, nei išsiskiriančios produkto jie neteikia. Tą patį galima pasakyti ir apie modernius turgus, kuriuose gali pasiurbt „Ale thai“ sriubos ar sušveisti „senąjį kibiną“. Deja, bet jų pasaulinio lygio paviljonas, su unikalia galimybe paragauti išskirtinį ir tuo pat metu gauti kokybišką patiekalą, vadinti tikrai nedrįsčiau. Per pastaruosius kelis metus pasikeitę ir žmonių įpročiai, vis labiau žmonės laiko praleidimui pasirenka kitas vietas, o turgų ar paviljoną palieka tiems, kurie greitu maistu nori pasimėgauti namuose ar ofise.



Šnekant konkrečiai apie Lietuvoje vyraujančias madas, norisi prisiminti pačią pradžią, kai prieš beveik penkerius metus duris atvėrė pirmieji maisto paviljonai. Jie buvo patrauklūs, nes į vieną vietą subūrė skirtingus, o be to buvo pasirinktos neblogos jų koordinatės. Downtown Foodhall ir Uptown Bazzar buvo pirmieji, kurie pravėrė šias modernių maisto paviljonų duris. Vėliau sekė Halės turgus (nors paviljonu aš jo nepavadinčiau), Panoramoje įsikūręs maisto Hallas, Gedimino prospekte – Gastronomas, o ne per seniausiai duris atvėrė ir pusmetį aptarinėjamas Paupio turgus, kuriame po vienu stogu gali rasti bent kelias dešimtys skirtingų maisto temų. Būtent taip ir vystėsi lietuviškų paviljonų tendencijos. Pradedant garsenybių palaimintu Uptown bazzar iki fanfaromis atverto Paupio turgaus.


Galbūt viskas čia būtų ir gerai susidėlioję, jei ne keli svarbūs kintamieji, kurių jau nebeliko šioje lygtyje. Vienas iš jų – Uptown Bazzar, kuris prisidengęs karantino skara tyliai užvėrė duris. Nesu tikras ir dėl Gedimino prospekte įsikūrusio „Gastronomas“, kurio slenksčio man taip ir nepavyko peržengti dėl aštraus kanalizacijos kvapo, kuris pasitinka tave vos tik nusileidi laipteliais žemyn. Halės turgus, panašu, kad virto tuo, kuo ir turėjo virsti – turgumi, nes atvykus paragauti maisto, vienintelis geras paragavimas, tai – moteriškais, siūlančios raikytus lašinukus ar kadagio uogomis skaninta dešrą. Ištuštėjęs Downtown food hall šiuo metu niekaip neprimena to, kuris prieš ketverius metus buvo taip liaupsinamas maisto mylėtojų. Tad už lygybės ženklo beliko Paupio turgus, kuris tarsi geroji „motušė Vokietija“ surinko visus pabėgėlius iš pažeistų Vilniaus taškų.


Jei kalbėti apie maisto paviljonų planus ir pastangas pritraukti klientus, tai greičiausiai visi jie praktiškai vienodi. Pradeda neįprastu, akį ir gurmano širdį traukiančių maistu, paskui seka būriai garsenybių, kurie tarsi kunigai pašventina naujai atvertas bažnyčios sales, o vėliau, kai maistas tampa nuvalkiotas ar kokybė ima šlubuoti, bandoma žmones vilioti spalvotomis nuotraukomis, paveikslais ar pamėgta muzika su plokšteles sukančiais dj’ejais. Deja, bet mano akim žiūrint, toks planas, kaip žmonės mėgsta sakyti, yra huliganas ir suveikia tik labai laikinai.



Ko gi reikia, kad visame pasaulyje populiarumo viršūnėse besisukantys maisto paviljonai išliktų populiarūs nuolatos ir pas mus? Tikriausiai visi sutiks, kad svarbiausias akcentas šioje vietoje yra maistas. Jis turi būti įdomus, kokybiškas, skirtingas ir ne per daug nuvalkiotas, būti randamas tik šioje vietoje ir turėti žinutę valgytojui. Taip pat galima padiskutuoti ir apie kainas, tačiau didžioji dauguma maisto kioskelių už patiekalą gali paprašyti tiek pat, kiek pilną servisą siūlantis restoranas ir niekam nesvarbu, kad populiariame paviljone itin didelės nuomos kainos. O tau nereikia lakstyti su pypsinčiu aparatėliu ir ieškoti kur įsitaisyti paėmus vieną ar kitą užkandį, o vėliau ir pačiam nusinešti indus.



Nors akivaizdu, kad Foodhall’ai Lietuvoje yra tik mados blyksnis, kuris yra laikinas ir tik trumpam nušviečia vieną ar kitą tašką, labai tikiuosi, kad ši mada greitu metu taps neišeinanti, ne sezoninė, kuri keičiasi kas tris mėnesius, kaip ir metų laikai Lietuvoje. Norisi tikėti, kad ateity populiarios vietos pritrauks žmonių būrius ne vien tik tam, kad „užsitaginti“, bet ir taps puikia proga pasimėgauti kokybiškų maistu, nesvarbu koks oras, kokia kaina, ir ar po valgio reiks pačiam išsinešti indus.



Komentarų: 0