Tolimųjų rytų virtuvės pastaruoju metu tikrai išgyvena aukso amžių. O galbūt taip atrodo tik man, bet visgi restoranų žvelgiančių ta kryptimi, kaip šuns išdaigų ant žemės pavasariškam lietui nuplovus paskutinį sniegą. Šiandien noriu su jumis pasidalinti viena kategorija "kabakų", kurią aš vadinu - "gal paeis". Šis pavyzdys, kuri aprašysiu yra visai vykęs šiai kategorijai, nors ir lankiausi ten dar tada kai sniegas puošė šaligatvius. Visgi, manau, dabar ten tikrai niekas nepasikeitė, tik nebent jau spėjo užkalti langus.
Jau kiek kitoks nei prieš gerą dešimtmetį Naujamiestis, turi tikrai nemažai vietų, kurias artimiausiu metu planuoju aplankyti. Tarp jų "Taste Boutique", "Demoloftas", "Dušanbe". Tačiau šiandien nusprendėme pasirinkti vietą, kuri buvo puikiai įvertinta besilankančių ten svečių. Helen pavadinimu restoranas įsikūręs Švitrigailos gatvėje. Žinoma, restoranu aš jo tikrai nepavadinčiau, nes keturi stalai aptraukti "klijonke", nutriušęs menu ir svečius aptarnaujantis virėjas, tikrai nėra šią sąvoką atitinkantys pavyzdžiai. Virtuvėje pluša porelė vyresnio amžiaus darbuotojų, gal suklysiu, bet susidaro jausmas, kad tai yra vyras ir žmona atkeliavę iš tolimosios... o restorano pavadinimas greičiausiai vardas močiutės, kuri puikiai gamino ir išmokė juos visų gudrybių virtuvėje arba bent stengėsi tai padaryti.
Apie "kabaką" galėčiau rašyti daug, nes tokių aplankiau ne vieną ir ne du, kai teko lankytis ir pramogauti kituose Europos miestuose. Dažniausiai, aišku, į juos užsuki tada, kai vakarėlis praranda pagreitį, o vienintelis dalykas, ko dabar nori, tai suėsti kažkokio "šlamšto" ir toliau susileisti bokalą ar du. Neretai apsilankius tokiam "gurmanų rojuje" tenka maitinti šiukšlių dėžę, o skrandis tikrai neploja rankutėmis, nes maistas ten - gražiai išsireiškus - PRASTAS. Būtent toks, koks ir Helen restorane. Kainos jame tikrai nėra labai aukštos, bet mokėti už pašildyta, prastą maistą manau, tikrai neverta.
Apie menu, kariame puikuojasi libanietišką virtuvę atspindintys patiekalai, daug nepakalbėsiu. Nors Libane nebuvau, tačiau jei ten tiekiamas toks maistas, tai apsilankyti tikrai nedegu noru. Menu nėra labai platus, nors ir privardinta nemažai, tačiau bulvytės ar bulvyčių Wrap, kaip ir kiti patiekalai - verčia nusišypsoti. Septynios - aštuonios pozicijos su vištiena, tiek pat su jautiena, panašus skaičius ir vegetariškų, būtent į juos visada pakrypsta mano akys. Nieko nelaukus prie reikalo.
Ant stalo "paliana" - Libanietiškas jautienos Kibbeh - kruopos įdarytos jautienos mėsa, Sambosak - traški tešla, įdaryta mozarella ir feta sūriu, bei Falafeliai su petražolėmis ir mėta. Aišku, kaip čia prasisuksi be humuso, kurio privalu paragauti kiekviename restorane, nes jei nemoki pagaminti jo, tai toliau gal ir nebegamink. Pradėsiu nuo galo, humusas čia tikrai prastas, skonis prėskas, meilės tikrai jis nematė ilgus metus. Aliejus, kurio nepagailėta ant viršaus, panašu, kad tas pats, kuris naudojamas ir šmotams kepti, o lavašas, greičiausiais savo jubiliejų jau šventė prieš keletą savaičių. Prisipažinsiu, kad nukeliavus į prekybos centrą ilgai nereiktų ieškoti geresnio šio patiekalo varianto produktų lentynoje. Tiek Kibbeh su jautiena, tiek Falafeliai savo šarmu taip pat nespindi. Abiejų atsikandus tenka užmerkti akis ir pasinerti į kramtymo ypatumus, nes nuryti taip paprastai nepavyksta. Masė sprangi, išdžiovinta, o skonio ir čia neradome. Vienintelis saulės šypsnis Sambosak - įdaryti mozarella ir fetos sūriu, nors ir juos teko kiek padžiovinti ant servetėlės, nes aliejaus dar būtų pakakę keliems patiekalams pasigaminti. Aišku, pirmoji mintis buvo, kad užkandžiai perkami šaldyti, o vietoje tik paskrudinami, bet gerai pagalvojus, vargu, ar kas pardavinėtų tokius prastus pusgaminius.
Karštas patiekalas – jautienos kufta. Tradicinė rytų virtuvės pažiba. Malta mėsa prisodrinta prieskonių užmauta ant iešmo ir kepama ant atviros ugnies. Praeitais metais šio patiekalo teko paragauti ne viename restorane. Favoritas iki dabar išliko MangalMen, kuriame patiekalas nunešė stogą. Deja, bet čia stogas liko vietoje, tačiau ėmė kilti dūmai. Šį kartą ne iš kamino, o iš ausų, nes kufta tikrai tragiška. Mėsa buvo abejotinos kokybės, o dar ir profesionaliai išdžiovinta. Bulvytės, jei jas taip galime pavadinti, greičiausiai atkeliavo iš "optima linijos", iš ten pat ir salotos su kepimui skirtu aliejumi. Tragedija - trūksta tiktai Hamleto!
Daugiau maisto nebus, kaip ir apsilankymų šiame "kabake". Nes vien tik Coca-Cola įsiaudrinusio skrandžio nepavyko numalšinti. Nors prieš kitų tautų virtuves nieko blogo neturiu, gal net atvirkščiai - jos yra mano labai pamėgtos, nes visada gali atrasto naujų skonių ir potyrių, tačiau ši vieta su tuo nieko bendro neturi. Geri įvertinimai internete, panašu, kad šį kartą dar vienas apgaulingas triukas, kurių pasitaiko kuriant restoranų verslą.
Grįžtant į pradžią - tokių "kabakų" buvo yra ir bus visose šalyse. Vieni tampa neatsiejamu after party tašku, kiti tiesiog laikinu nuomininku. Deja, bet Švitrigailos gatvė nėra ta vieta, į kurią plūsta pulkai „dasimušti“ norinčių studentų, nes yra ne viena vieta, kurią galima rasti ir arčiau senamiesčio ir maistas juose padoresnis, nes apsikabinti nakčia puodą nėra kiekvieno svajonė. Viliuosi, kad šis „kabakas“ vis dar veikia, nes pasitaisyti laiko visada yra. O jei ne, tai manau, greitai jo vietą užims panašaus pobūdžio kebabinė.