top of page

Meating Room - sanatorija Vilniaus gatvėje

Ar esate reklamos auka? Ir ar dažnai "pasirašote" išbandyti tai, ką siūlo išlendančios reklamos ir straipsniai apie vieną ar kitą lankytiną vietą? Aš nesu iš tų, kuris bėga pirkti pirmą pasitaikiusį kosmodiską vos išgirdęs reklamą. Taip pat manęs nesuvilios eterio žvaigždžių išliaupsinti čiužiniai, ant kurių, pasak reklamos, gali miegoti vos ne visą amžinybę, kaip kad pasakoje apie miegančią gražuolę. Tačiau dažnai nutinka taip, kad mano socialinių tinklų programėlė ima kvailioti ir įkyriai siūlo vieno ar kito restorano reklamą. O kur dar vienas ar kitas pažįstamas veidas dedantis nuotraukas savo socialinių tinklų paskyrose tiesiogiai iš lankomos vietos. Nors ir dangus griūva - aš privalau ten apsilankyti, nes tai juk apie mane!! Taip nutiko šį kartą – Pavarsdienorastis prisigaudęs nuogirdų, skuba į Vilniaus gatvėje įsikūrusį restoraną Meating Room.


Meating room – save pristato kaip ispaniškų tapas ir steikų restoraną. Mano akim žiūrint, menu čia labiau europietiškas, o ir lietuviškų akcentų taip pat netrūksta. Menu rasite ir šaltibarščius, kurie šiuo metu yra užbraukti (viskas kaip ir logiška, nes žiemą turbūt retas užsimanys šių spalvų paletės), cezario salotos, graikiškos salotos, halloumi sūris, parmigiana di melanzane - nebuvau pirmūnas geografijoje, tačiau šie patiekalai Ispanija man tikrai nekvepia, bet visgi yra šis bei tas intriguojančio. Čia "flirtuoja" net aštuonios pozijos Tapas, o taip pat galima rinktis iš aštuonių karštų patiekalų. Be mano vardintų salotų, dar galima ragauti jautienos tartar, bei keletą desertų.



Esu ne iš tų svečių, kuris į restoraną eina pavalgęs, todėl ir šiandien vienu patiekalu neprasisuksiu. Kaip ir minėjau iš pradžių, čia atvykau labiau iš smalsumo ir pažįstamų "storiuose" prisižiūrėjęs vaizdų su tapas, o jiems jaučiu silpnybę. Taigi, pradėkime nuo jų. Chorizo al vino tinto (chorizo dešra raudono vyno padaže), Calamares fritos al aioli (kalmarų žiedai su naminiu aioli padažu), bei Patatas Bravas (bulvės su romesco ir aioli padažais), be kurių neįsivaizduoju nei vieno ispaniško tapas restorano (net ir Lietuvoje). Ilgai bandžiau ieškoti gražių žodžių šiandienos patiekalams. Tačiau turiu atsiprašyti, bet jų neradau, o visi, kurie pagalvojo, kad eilinį kartą bandau provokuoti puikų restoraną, rekomenduoju toliau rašinėlio nebeskaityti. Tęsiame apie užkandžius. Chorizo dešra su raudono vyno padažu - kuo ypatinga ši dešra? Ji turėtų būti prisotinta prieskoniais ir maltomis rūkytomis paprikomis, Ispanijoje ji yra neatsiejama virtuvės kultūros dalis, ja skaninami įvairūs patiekalai, kas be ko, ji gali žibėti ir patiekta viena ant stalo ragavimui. Chorizo galima rasti įvairaus pobūdžio – aštrios ar lengvai prisotintos prieskoniais. Praeityje ne kartą ir pačiam teko gaminti šmotelius, todėl esu įsigilinęs ne į vieną receptą. Deja, bet šiandien ragaujama dešra ant stalo nežiba. Ir nors norėtųsi sakyti, kad čia tau ne Lidl, bet panašu, kad būtent iš ten ji ir yra, ne ką geresnis ir raudono vyno padažas, kuris kiek primena kečupą su raudonu vynu. Sekantis užkandis - Patatas Bravas. Skrudintos bulvės patiekiamos su dviem padažais. Šį užkandį savo rašinėliuose jau minėjau ne kartą. Prisipažinsiu,kad šį ragavimą tikrai norėčiau pamiršti, nes bulvės mano skonio receptoriams atrodė prastos. Dažniausiai šis užkandis gaminamas iš baltų bulvių (kurių Lietuvoje tikrai turime su lyg soties), tačiau čia pasirinktas kitas sprendimas ir panaudotos jaunosios bulvytės. Sprendimas būtų gal ir visai neblogas, tačiau būdamas šefas susirūpinčiau, jei virėjas negali tinkamai išvirti bulves, nes jos pasirodė gerokai pervirusios, o be tolėliau dar ir perkeptos. Nėra nei prieskonių, nei druskos, kurią šį vakarą panašu, kad visą išbarstė ant slidžių takelių, o naujos siuntos iš Maroko dar negavo. Negelbėja ir padažai, kurie panašu, vieninteliai šioje nelygioje kovoje gavo į kaulus. Ir nors nemėgstu plėstis ir kalbėti apie patiekalų kainas, tačiau "septyni pem" už dubenėlį –pasirodė daug. Apie kalmarus daug kalbėti taip pat nesiruošiu, nes ir jie „išgimdyti“ prastai. Tešla be skonio, vietomis dar ir nutrupėjusi.



Judam toliau. Parmigiana di melanzane - iš Italijos atkeliavęs užkandis, kuris dažniausiai susideda iš trijų pagrindinių komponentų: baklažanų, pomidorų padažo, bei sūrio. Visi komponentai čia vietoje ir tai yra džiugu. Tačiau daugiau niekas ir nenudžiugino. Jei tokią parmigianą patiektų Italijoje, tai mažų mažiausiai, šefas būtų gerai „atbaladotas“, o darbo tai tikrai jau nebeturėtų. Apkepas man priminė universiteto laikus, kai keliaudavome pietauti į bufetą, kuriame buvo patiekiama daržovių užkepėlė, ją ten dirbančios tetos šildydavo mikrobangų krosnelėje. Sukritę į košę baklažanai, blankus padažas ir porų daigų gniužulas ant viršaus – dairausi į kalendorių ar tik šiandien ne penktadienis 13.

Svajojate pasigaminti Parmigiana? Nuostabiu receptu dalinausi savo bloge, jį rasite čia.



Karštas patiekalas - Peri peri viščiukas su namine bulvių tyre, bei chimi churri padažu. Panašu, kad gražia gaidele šiandien nebaigsime. Pradėsiu nuo edukacijos. Peri peri - tai prieskonių mišinys, kurį sudaro daugiau kaip dešimt komponentų, o marinuota vištiena ar mėsos šmotelis priverčia burną "sudrėkti". Pasak menu, čia viščiukas marinuojamas keturias paras, tad praktiškai po tiek laiko gali valgyti jį ir „žalią“. Deja, bet kaip ir minėjau anksčiau, ne visada verta pasitikėti tuo, kas rašoma. Viščiukas jau ant mano stalo, pats laikas suleisti nagus, tačiau atrodo, kad jau prieš mane, kažkas tai padarė. Viščiuko kojos atkeliavo prapjautos, bet apie tai kiek vėliau. Pradėkime nuo peri peri, nes panašu, kad mano nuomonė su gaminančiais virtuvėje kiek išsiskiria. Šio restorano virėjai greičiausiai pamanė, kad viščiukas peri, nes prieskonių ant jo kiek ir plaukų ant Vido Bareikio galvos - lygiai 0. Antras faktas – viščiukas virtas žemoje temperatūroje, bei kelias minutes keptas ant griliaus, nes jaučiasi lengvas dūmo aromatas. Viskas čia būtų gal ir gerai, jei planas suveiktų, bet panašu, kad virtuvėje dirbantys pamokų neišmoko, nes prapjautos viščiuko kojos rodo neišmanymą, juk raudonas skystis išbėgantis iš sultingos mėsos –tikrai ne kraujas (kurio, 99% mėsoje nėra), o mioglobinas (myoglobin) susimaišęs su vandeniu, apie kurį manau, norintys pasiskaitys suvedę į Google. Išvirus viščiuką žemoje temperatūroje - mioglobiną panaikinti įmanoma, tačiau tuomet patiekalas turėtų skambėti ne peri peri viščiukas, o angliukas.



Dar šiek tiek apie interjerą, nors apie jį daug kalbėti šiandien tikrai nesinori, juk vien aplinka sotus nebūsi. Tačiau turiu paminėti kelis labai akis rėžiančius dalykus. Visi veidrodžiai, šviestuvai, įmantrūs paveikslai, kuriais apkabinėtos sienos, bei kiti žavėtis, verčiantys elementai nublanksta, kai sėdi prie stalo, o ant sienos šalia kumščio dydžio skylė, nutrupėjęs tinkas. Nors imk mėlyną markerį ir užspalvink. Gaila, kad prie savęs jo neturėjau.



Šiandien laiką leisdamas Meating room restorane, prisiminiau vieną kelionę į Druskininkus prieš gerą dešimtmetį. Jos metu su būriu šefų patekome į sanatorijos virtuvę, kurioje patiekalai yra kiek kitokie, nes skirti žmonėms atvykusiems gydytis pagal tam tikras programas. Maistas daugiausia be prieskonių ir meilės. Lygiai toks pat, kokį teko ragauti ir šiame restorane, viliuosi, kad tai tik atsitiktinumas, kaip kad ta kelionė į Druskininkus. Galbūt ir šefas šiuo metu pats ten ilsisi, nes virtuvėje, panašu, jo nėra.


Kelionė baigėsi, o galvoje skamba žodžiai iš Keistuolių teatro dainos:


Ne, ne, meilės nėra,

Ji užgeso tavo širdy.

Ne, ne, meilės nėra

Ji kažkur toli.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

留言


bottom of page