Kiekvienas miegamasis rajonas turi savo perlų ir kulinarijos srityje. Šiandien sugrįžau ten, kur prieš gerus dvidešimt metų buvo suskaičiuotos visos šaligatvio plytelės, o einant gatve, sveikindavosi net ir kaimyno šuo. Kaip jau visi supratote, žadu pakalbėti apie savo gimtąjį rajoną - Fabijoniškes, o jei plačiau, tai apie vieną vietą, kurioje galima pavalgyti. Kiekvienas rajonas turi savo legendas, ne išimtis ir „antri fabai“. Tokių legendinių vietų čia randasi trys - Fabai, Aitvaras ir Vis-A-Vis. Apie kavinę - "restoraną" Fabai su jumis dalinausi prieš kelis metus viename iš rašinėlių, o nuo to laiko ten niekas ir nepasikeitė (na gal tik kainos), kitoms legendoms, manau, taip pat ateis savas laikas.
Keliaujant per rajonus dažnai akis užstringa už gausybės iškabų, kuriomis bandoma prisivilioti vietos gyventojus. Kirpyklos, stomatologijos klinikos, vairavimo mokyklos ir visokios kito plauko įstaigos, siūlančios nuo kasdienių iki neįprastų paslaugų. Turbūt kiekvienas jūsų sutiks, kad tokių yra tikrai nemažai ir visos dažniausiai suranda vietą patogiame miegamajame rajone, arčiau daugiabučių namų. Šiandien akis užkliuvo už labai pažįstamoje vietoje įsikurti nusprendusio restorano.
Šalia judros Ukmergės gatvės galime užsukti į Kebab n Curry restoraną. Kiek pamenu, ši lokaciją yra mačiusi visko. Nuo gedulingų pietų iki prabangių kooperatyvo „baliuvkų“, o dabar čia pasitinka rytais kvepianti virtuvė. Indiškas maistas ir iššūkio vertas sprendimas, nes žinant kontekstą, kad dažniausiai rajone paeina kebabai ar panašaus plauko istorijos, atidaryti čia kažką rimtesnio yra gan drąsu. Manau, iš dalies restoranas turėtų pateisinti vietos pasirinkimą, juk dalis menu būtent ir yra kebabai, kuriuos galima užsisakyti net į namus pasinaudojant viena ar kita maisto pristatymo programėle.
Restoranas įsikūręs požeminiame pastato aukšte, tad paskubomis leidžiamės žemyn. Viduj prietema. Pietų metas, tačiau iš pirmo žvilgsnio svečių čia nelaukiama (arba labai jau taupoma elektra). Įžengus į vidų, kiek nustebęs ne lietuvių kilmės darbuotojas, užkuria šviesas ir kondicionierių. Prisėdame prie stalo ir pasileidžiame plaukus.
Interjeras? Turbūt toks, kokį įpratę matyti panašaus pobūdžio vietose. Lentynose puikuojasi figūrėlės su vietinės kilmės pasakų herojais, ant sienų paveikslai su Ganeša, be kurios neįsivaizduojamas nei vienas Indų restoranas ir kitos grožybės. Ant sienos kabo didžiulis televizorius, per kurį groja Indų klasika, tik gaila, kad kartas nuo karto iššoka vieno ar kito produkto reklama, siūlanti įsigyti - tai batus, tai ratus. Matyt, buvo pagailėta kelių eurų, kad svečiai galėtų mėgautis muzika be reklamų.
Menu tradiciškai – platus. Daug užkandžių, vegetariškų opcijų, kelios sriubos, troškiniai – kariai, bei pora pozicijų desertų. Rinktis tikrai yra iš ko. Aišku, dar pamiršau paminėti, ir galimybė pasirinkti "Wrapą" su norimu įdaru. Pradėkime nuo pradžių. Jei turite problemų su anglų kalba, manau, čia teks paprakaituoti, nes mus aptarnavęs darbuotojas, šneka tik angliškai ir tai, kiek su "užusienio" akcentu. Antras dalykas, kuris kiek įstrigo apsilankymo metu, kad patiekalų teko laukti gan ilgai, nors be mūsų restorane nebuvo net ir mus aptarnaujančio personalo. Matyt jam teko padirbėti ir virtuvėje ruošiant patiekalus, kurių užsisakėme kelis. Pastaruoju metu teko aplankyti ne vieną panašaus pobūdžio restoraną ir patikėkit manim, maistas ten skrido.
Po gero pusvalandžio pas mus atkeliauja sriubos ir Naan duonelė, be kurios aš tikrai neįsivaizduoju savo vizito. Dažniausiai iš duonos galima spręsti ir apie tolimesnę eigą. O duona čia tikrai Fantastiška. Gaila, kad vaikinas, kuris mus aptarnavo nėrė atgal į virtuvę nes būtume mielai pakartoję dar ne vieną kartą. Gaila, bet Tom Yum sriuba mūsų nenustebino. Sakysite, ką Tom Yum turi bendro su Indija, juk sriuba dažniausiai minima kalbant apie Tailando virtuvę? O iš tiesų, Indijoje ji irgi yra populiari, skiriasi tik kelios sudedamosios dalys ir prieskoniai. Labai gaila, nes jų šiandien čia tikrai pritrūko. Nors rinkomės vegetariška versiją, tačiau čia ji tikrai pasirodė gana skystoka. Daržovės pavargusios ir pervirusios, tad jei tokią sriubą gautum dienos pietums už eurą trim - galbūt ir sueitų, tačiau tikrai ne iš pagrindinio menu.
Prieš karštus patiekalus, noras išbandyti tradicinius užkandžius. Nusprendžiame pamėginti vištienos pakorą. Deja, ir čia šūvis pro šalį. Pakora restorane patiekiamas, kaip pilnai sukomplektuotas užkandis. Su bulvytėmis fri (jų kokybė tikrai čia dvejotina), salotomis bei padažu. Ši patiekalo versija turbūt viena iš prasčiausių, kurias man teko ragauti "ant Lietuvos". Tešla kieta ir sprangi, kaip ir vištiena. Daržovių, kurios dažniausiai yra viena iš sudėtinių pakoros dalių, čia mes pasigedome. O jei skaitant sukilo noras paragauti puikios pakoros, tuomet rekomenduoju pasigaminti pagal receptą, kuriuo dalinausi prieš kelis mėnesius.
Turbūt būtų keista, jei karštiems nepasirinktume patiekalų iš Karių lentynos. Dar keli posmeliai ir ant mūsų stalo garuoja vištienos Madras karis, bei vegetariška kario opcija, su dubenėliais basmati ryžių. Vienas dalykas, kuris nenuvilia Indiško maisto restoranuose (aišku, jei juose nedirba Saša ir Valera), tai ryžiai. Jie visada paruošti taip, kaip turi būti - puikiai. Ne išimtis ir ši vieta. Ryžiai be priekaištų. Ko negalėčiau pasakyti apie karius. Ir nors prieš renkantis Madras, mus patikino, kad jis bus tikraaaai aštrus (menu puikuojasi trys "piercai"). Abu kariai iš to paties puodo. Vienas su vištiena (kurios viršuje puikavosi čili pipiras, turbūt tas vienas iš trijų nurodytų), kitas su daržovėmis, kurias jau ragavome Tom Yum sriuboje. Apie skonį kalbėti tikrai nesinori, nes vietų gaminančių geresnį karį Vilniuje rasite tikrai ne vieną ir ne dvi. Klampi tekstūra, padžiūvusi vištiena. Ne tokios Indijos tikėjomės prieš čia užsukdami.
Panašu, kad metai bėga, o reikalai "ant rajono" nesikeičia. Šiandien susidarė įspūdis, kad Kebab n Curry, tai kiek prabangesnė kebabų kiosko versija, kurių ant rajono tikrai netrūksta. Ir nors save įvardinantys, kaip restoranas, po apsilankymo čia noro sugrįžti nėra labai daug. Prastas servisas (jo čia visai nebuvo), lėkštės buvo surinktos, kai nebetilpo ant stalo, atžagaria ranka ruošti patiekalai, galbūt prieš 20 metų ir būtų paėję. Panašu, kad svečių šis restoranas arba nelaukia, arba nesulaukia, o pagrindinis uždarbio šaltinis – tai maisto į namus paslauga. Jei visgi nuspręsite ir jūs čia užsukti, tai rekomenduoju išmėginti Naan duonelę ir Indišką Masala arbatą, o pavalgyti geriau nukeliauti į "Blue Lotus" Vilniaus Centre, kur už panašią kainą gausite tikrai spalvingesnę kelionę po Indiją.
