Apie Ogmios miestelyje įsikūruses vietas rašiau ne vieną kartą. Bene labiausiai patinkanti ir retai nuvilianti restoranas "Meze", kuriame apsilankau ne vien "per šventes". Buvo ir kitų per pastaruosius metus, kuriomis džiaugiausi ir liūdėjau. Kodėl buvo? Todėl, kad paprasčiausiai jų nebeliko. Kaip liaudyje sako "korta nepaėjo". Tačiau ne per seniausiai akis užkliuvo už dar vieno naujai duris atvėrusio "taško". Pitarija Fire place - tikrai girdėtas, pavadinimas. Greičiausiai todėl, kad tai jau antra tokio pačio pavadinimo vieta Vilniuje. Pirmoji įsikūrusi Rinktinės ir Šeimyniškių gatvės sankirtoje. Vos 5 - 6 stalelius talpinanti vieta, buvo ne kartą aplankyta ir patikrinta. Tad, atėjo laikas ir vėl prisiminti rytietiškus skonius.
Pitarija Fire place - erdvi vieta pasisėdėjimas. Čia laikas neprailgs, net ir atėjus vienam, nes visuomet galėsi stebėti kaip visiškai atviroje virtuvėje pluša išsijuosę virėjai (nors aišku kartais visko geriau ir nematyti). Didžiulė krosnis, kurioje gimsta picos ir pitos tarsi Kalėdų eglutė prikausto visų užsukančių dėmesį. Menu - nėra labai platus. Šeši rytietiški užkandžiai, šešios pitos versijos, septynios pusryčių opcijos, keli desertai, bei keletas picos variacijų. Tikrai viskas elemenetaru ir paprasta. Juolab, kad panašaus pobūdžio vietoje lankomės ne pirmą kartą, tad pergyventi, kad kažko nesuprasime tikrai nereikia.
Kadangi pietų metas, o kiaušiniai ir taip karaliauja mano virtuvėje vos ne kas rytas, tai skubu išbandyti kitus čia siūlomus patiekalus. Humusą tikrai mėgstu. Ne tik valgyti bet ir gaminti. Ir nors teko ragauti ne vieną jo variaciją tarp kurių tokie kaip kale kopūsto ar burokėlių šis tikrai išskirtinis. Išskirtinai prastas. O, gal net vienas blogiausių iš kada nors ragautų. Nors humuso konsistencija čia tikrai pavyzdinga, tačiau ties tuo ir baikim. Skonis tikrai baisus. Užtrauktas kaldra prieskonių priverčia burną gerai apsivelt. O aplink teliūškuojantis aliejus dar labiau atgraso. Ir nors humusui dažniausiai naudojamas alyvuogių aliejus, čia jis tikrai BLOGAS. Net mano galva nevartojamas, ne nebent durų staktai sutepti. Šalia humuso, paraikytas plasmasinis pomidoras, bei medinės morkos, su parduotuviniais padažais tikrai toliau Lidl į rytus nenukelia.
Kas gali labiau atspindėti Pitarijos veidą, jei ne pita. Juolab, kad ir su manim pietavusios kolegės parekomenduoja Vietnamietišką pitą, kurią jau ne kartą buvo išmėginusios pirmojoje vietoje. Belieka tik tuo įsitikinti. Deja, bet ne šiandien ir ne šičia. Vietnamietiška pita įdaryta su vietnamietiškais vištienos maltinukais, šviežiomis morkomis ir marinuotais agurkais panašu piešia tikrai rūškanota šios vietos veidelį. Pati pita lengvai nedakepusi, vietomis dar jaučiama besiklijuojanti tešla. Vietnamietiški vištienos maltinukai, na niekada nebuvau Vietname ir nesigilinau į tą virtuvę, tačiau galiu atvirai pasakyti, kad jie niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos gaminu savo mažiesiems goblinams. Na gal skirtumas tik tas, kad saviškius aš pašildau, o čia jie buvo visiškai šalti. Tos pačios, daržovės, kuriomis "lepinomės" prie humuso. Daugiau pasakyti čia nebeturiu ką. Manau ir taip visi suprato, kad pitos čia tikrai ne "kozeriai".
Ką dar norėčiau paminėti. O gi aptarnavimą. Čia jis taip pat prastas. Sulauki vandens, o po penkių minučių taurių. Pradžiai "karšti", o po penkių minučių ir užkandžiai. Vieną akimirką net susimasčiau, kad esame žydų restorane, nes viskas sukosi nuo galo. Tad ir šiuo klausimu palinkėsiu pasiieškoti kiek rimtesnių "herojų", nes rugsėjo 1 jau ant nosies, o visi moksleiviai sugrįš į mokyklas. Juk aptarnavimas toks pat svarbus, kaip ir maistas. Juk kartais geras padavėjas, gali užlopyti, net ir didžiausius virtuvės "kasiakus"
Restoranų verslas yra įdomus (visomis prasmėmis), tačiau visi turi žinoti, kad tuo pačiu jis yra ir negailestingas. Nedažnai atsidarius naują maitinimo vietą tenka mėgautis šlovės spinduliais, o esant ir sudėtingai ekonominei situacijai šalyje vis daugiau įstaigų ima į rankas plaktuką, saują vinių ir užkala langus lentomis. Kodėl tokia motyvuojanti pradžia? Panašu, kad vietos apie kuria šiandien nusprendžiau pasidalinti laukia panašus likimas. Ar būsiu teisus? Manau užteks metų ir galėsime sugrįžti prie šio rašinėlio.