Jau kelis metus sparčiai augantis Ogmios miestas Žirmūnuose, įgauna vis didesnį svorį ir tampa ne tik apsipirkimo, šeimos savaitgalio, bet ir kulinarijos gerbėjų traukos centru. Visai šalia vienos kitų įsikūrusios kavinės ir restoranai pritraukia vis daugiau žmonių. Vasarą čia galima pasimėgauti maistu lauke, sėdint prie gatvėse išrikiuotų stalelių, šalia interaktyvios ir fontanais gausios laisvalaikio zonos. Žiemą dažnai tenka pagalvoti apie išankstinę rezervaciją į populiariausias „žvaigždutes“.
Ogmios miestas pradėjo kurtis prieš gerus penkis metus, o dabar čia rasime virš trisdešimt kavinių ir restoranų, kur tikrai kiekvienas valgytojas gali rasti sau mėgiamo maisto. Kibinai, picos, vegetariški patiekalai, ir gausybė šmotų. Praktiškai viskas, ko reikia šiuolaikinei, moderniai, mieste gyvenančiai šeimai. Nors per paskutiniuosius metus daug kas sparčiai keitėsi, kai kurie restoranai krito kaip pėstininkai šachmatų lentoje, tačiau visada atsidarydavo kažkas kita, kažkas nauja. Svarbu paminėti didelę stovėjimo aikštelę, kurioje visada rasi vietą nemokamai pasistatyti automobilį, o ypač aktualu keliaujant su vaikais, nes gali būti tikras, kad nereikės kaži kiek su jais eiti iki pietų ar vakarienės vietos, ilgų pasivaikščiojimų niekad neišvengi rinkdamasis valgyti senamiestyje. Nors, kaip sakė vienas dėdė – nemokamai nieko nebūna. Laikui bėgant, manau, ir ši aikštelė bus pažabota kapeikyčių aparatais.
Ogmios mieste mėgstu apsilankyti dažnai, o ir patinkančių vietelių čia turiu ne vieną. Apie jas visas tikrai papasakosiu ateityje, tačiau šiandien noriu parašyti apie gruzinišką restoraną pavadinimu Georgian Restaurant Chinkalnia. Šis restoranas įsikūręs pačiame Ogmios miesto centre. Čia lankiausi jau ne kartą, buvo atveju, kai nepavyko čia pakliūti, nes keturiasdešimties vietų neturintis restoranas, būdavo gerokai perpildytas, tad tekdavo bandyti kitą kartą.

Restoranas Chinkalnia save pristato kaip tradicinių gruzinų patiekalų restoranas, kuris išsiskiria iš kitų savo egzotiškais skoniais. Šiandien nesiruošiu jo lyginti su Gruzijoje esančiais panašaus pobūdžio restoranais, nes kolkas ten neteko lankytis, todėl būtų kvaila, vaidinti pirmūną, kuris žinių semiasi iš knygų. Tačiau per savo netrumpą laiką praleistą virtuvėje, turėjau ne vieną kolegą, kuris puikiai išmanė tikrąją gruzinišką virtuvę. Pasiginčyti su grynakraujais gruzinais neįmanoma, teko garbė su jais dirbti, todėl sėmiausi jų patirties noriai. Jų pasakojimai apie šeimos tradicijas, apie aplinką, kurioje augo ir ką valgė leido suprasti, kas yra tikroji gruziniška virtuvė, o ne taip vadinama „akademinė“, kurią daugiausiai ir pristato restoranai Lietuvoje.
Chinkalnia meniu nėra platus, todėl jei eisite keturiese, drąsiai galite jį išragauti visą. Kelios sriubos, trys skirtingos rūšys chačapuri, įvarių rūšių chinkali, keli ant griliaus ruošti patiekalai ir šeši tradiciniai gruziniškos „akademinės“ virtuvės šedevriukai.
Nors mano rankas puošia daugybė daržovių tatuiruočių, tačiau esu mėsos mėgėjas. Pamatęs charčio sriubą gruziniško restorano meniu visuomet ją renkuosi. Esu jos gerbėjas. Tradiciškai ji gaminama iš „stipraus“ jautienos sultinio, kurio pagrindas yra slyvų padažas, dideli pjaustyti mėsos gabalai, ryžiai ar kitos kruopos. Ši sriuba vienu metu yra ir aštri, ir rūgšti, ir labai aromatinga. „Chmeli suneli“ – tradiciniai gruziniški prieskoniai, be kurių ši sriuba neįsivaizduojama. Šį prieskonių mišinį, sudaro, maltos kalendros sėklos, džiovintas bazilikas, petražolės, krapai, lauro lapai, ožragė, dašis, mėta, serentis. Chinkali restorane tikrai nėra gaminama geriausia mano ragauta charčio. Sriubos bazė šiek tiek per skysta, o iš riebalų sluoksnio esančio viršuje, tarsi iš kavos tirščių, galima spėti iš kokios mėsos ji buvo virta. Labiausiai nuviliantis dalykas – jautienos gabalai, kuriuos kankinti burnoje tenka ne vieną minutę, kol pagaliau jie pasiekia skrandį. Nors sriuboje gausybė skonių, tačiau dar daugiau kalendros sėklų, kurios juos visus gerokai prislopina ir tuomet tampa neaišku, kam tiek prieskonių, nes jie permuša vienas kitą.

Lobiani – tai patiekalas kilęs nuo žodžio „lobio“ – kuris reiškia pupeles. Skanus ir aromatingas paplotėlis, įdarytas trintomis pupelėmis, ar bent jau toks jis turėtų būti. Deja, šis lobiani nei aromatingas, nei skanus. Virtos raudonosios pupelės pratrintos, tačiau tuo viskas ir baigta. Nerandu patiekale nei meilės, nei žadėtų prieskonių, kurie yra neatskiriama gruziniškos virtuvės dalis. Sausas ir beskonis patiekalas taip ir liko stovėti vos paragautas.

Kaštas patiekalas – Odžachuri. Patiekalas atnešamas moliniame dubenėlyje, jį pamatęs negaliu sulaikyti seilių, atrodo labai patraukliai. Skrudinti kiaulienos gabaliukai su bulvytėmis, raudonasis svogūnas ir paprikos, o viskas papuošta sauja žalumos. Gaila, bet jau po pirmo kąsnio suprantu, kad šį kartą akys mane apgauna. Netgi drįsčiau teigti, kad tiek bulvės, tiek mėsa buvo skrudintos fritiūrinėje arba dideliame kiekyje aliejaus. Didelis kiekis riebalų susikaupęs ir ant dubenėlio dugno, o daržovės lyg riebalų prisirpusios slyvos taip pat daug ką pasako. Patiekalas tikrai paprastas, tačiau šį kartą mane nuvilia, ne tiek dėl aliejaus, kiek dėl mėsos, kuri buvo sunkiai sukramtoma, o dalį jos teko krapštyti iš tarpdančių net grįžus namo.

Ne kartą ragauti Chinkaliai taip pat yra ne kas kita, kaip lietuviška jų versija. Autentiška tešlos receptūra suteikia žavesio, tačiau įdaras primena mokyklos valgyklos lietinius. Gali tik spėlioti, ar jie buvo įdaryti kiauliena, vištiena, ar dar kokia -iena.

Nors lankausi šiame restorane jau ne pirmą kartą, tačiau po paskutinio apsilankymo gerai pagalvosiu, ar verta eiti čia vėl. Esu įvairių pasaulio šalių virtuvių mėgėjas, tačiau Georgian Restaurant Chinkalnia mažai kuo priminė tą rytų virtuvę, kuri nuo pat mano karjeros pradžios kelianti geras emocijas. Gruzijos kulinarija nepasižymi įmantriais produktais ar nepriekaištingu vaizdu lėkštėje, tačiau dėl vieno dalyko būsite visada ramūs – maisto kokybė. Ji yra pirmoje vietoje ir tai yra gruzinų genuose. Prisimenu, kaip su manim dirbę gruzinai ilgą laiką glamonėdavo mėsos šmotus, kol jie patekdavo ant atviros ugnies arba kai traukdavo iš kišenių slaptus maišelius su prieskonių mišiniais, kurie suteikdavo charčio pasakišką skonį. Jiems tai buvo garbės reikalas, kad viskas pavyktų nepriekaištingai. Gero pagrindinio produkto šį kartą ir pasigedau. Vertinu kokybę, todėl Gruzijos virtuvė šį kartą ne mano skoniui.
Comments