Visi mėgstame sakyti, kad Kalėdos yra stebuklų metas, o stebuklais juk turime tikėti. Šiandien skubu su Jumis pasidalinti žinia apie vieną vietą, kurią netikėtai atradau saulėtą žiemos popietę. Ši vieta visai netoli Katedros aikštės ir šventinio eglutės šurmulio – Stuokos - Gucevičiaus gatvėje. Jei neretai sugalvojus kažkur pavalgyti tenka "paguglinti" kur tai padaryti, tai šį kartą viskas daug paprasčiau. Į mano akiratį restoranas pakliuvo, nes puikuojasi visai šalia vietos, kurioje aš leidžiu savo darbo dienas.
Restoranas Kalimera - tai dar vienas man taip patinkančios artimųjų rytų virtuvės pavyzdys. Jei skaitote mano rašinius, tuomet tikrai žinote, kad dalinausi jau ne viena apžvalga apie panašaus pobūdžio restoraną ir jo menu. Nieko nelaukdamas ir vėl neriu į saulėtąją Graikiją ir jos skonių pasaulį.
Pradėsiu nuo to, kad Kalimeroje lankausi jau ne pirmą kartą. Prieš 2 ar 3 metus jau teko ragauti tikrai puikios musakos (Moussaka), tačiau tuomet ši užkandinė buvo kitoje Vilniaus vietoje. Panaša, kad "kortą paėjo", o restoranas įsikūręs vienoje iš pagrindinių senamiesčio gatvių, neturi kada liūdėti. Pastebėjau, kad svečių čia netrūksta. Belieka pasidžiaugti, kad atvykus pavyksta gauti laisvą stalelį (kurių čia tikrai nėra labai daug), todėl jei planuosite apsilankyti, rekomenduoju būtinai rezervuotis, nes gali tekti nusivilti, po mūsų net keletas valgytojų negavo staliuko.
Visų pirma apie interjerą. Čia jis man atrodė 100% alsuojantis Graikija. Balta ir mėlyna spalvos susipina į gražią graikišką pasaką. Atvira virtuvė neleidžia liūdėti ir karts nuo karto norisi žvilgtelėti kaip ruošiamas maistas. O restorano salėje trepsintis vyriškis (greičiausiai restorano savininkas), nesikuklina pasilabinti ir užkalbinti susirinkusius svečius. Be visa to, čia dar galima ir įsigyti iš Graikijos atkeliavusių produktų – vynas ir alyvuogių aliejus, panašu, lentynose tikrai neužsibūna.
Pats laikas pakalbėti apie maistą. Menu čia tikrai platus ir nusiminti neleis. Patiekalų pasirinkimas nemažas. 8 šalti užkandžiai, tiek ir karštų, kelios salotos, bei 10 karštų patiekalų. Manau, kad kiekvienas čia ras tai, kas labiausiai prie širdies.
Pradžiai patepliokim, nes ant stalo jau puikuojasi dvi nuostabios užtepėlės. Aštri fetos ir baklažanų. Paklausite, kaip? Jos tikrai puikios. Baklažanų užtepėlė pilna „kūno“ ir skonio, ko dažniausiai pritrūksta ją gaminant, nes baklažanai atkeliauja į Lietuvą tikrai ne aukščiausios kokybės. Tą patį galiu pasakyti ir apie fetos užtepėlę, kuri kartu su paskrudinta pita jau per kelias akimirkas išgaruoja nuo stalo.
Antras raundas keptas Halloumi sūris. Turbūt pasakysite, kas per nesąmonė. Juk sūrį galima ir namie ant keptuvės pasikepti. Deja, patirtis rodo, kad taip nėra, nes gan dažnai teko nusivilti šiuo patiekalu. Pagrindinė priežastis – prastas pusgaminis, greičiausiai vienos iš Lietuvos didžiųjų pieno organizacijų sukurtas stebuklas, kuris su Graikiška versija turi tik vieną bendrą akcentą – mėlyną pakuotės spalvą. Kalimeroje Halloumi tikrai tobulas - minkštas viduje ir lengvai apskrudintas iš išorės, prisotintas viduržemio jūros regiono prieskoniais.
Nors karštų patiekalų pasirinkimas yra ne mažas, vis negaliu pamiršti prieš keletą metų Halės turguje ragautos musakos, kuri tarsi jauna mergelė susuko man galvą. Musaka (moussaka) – tai patiekalas atkeliavęs iš artimųjų rytų. Trys pagrindiniai šio patiekalo komponentai – bešimelio padažas, baklažanai ir malta mėsa. Ir nors teko ragauti ir kitų šio patiekalo variacijų, čia patiekiama būtent ši tradicinė versija. Patiekalas savo išvaizda primena lietuvišką kūgelio variantą ir erotikos tikrai daug nėra, tačiau savo skoniu - tikrai nenuvils nei vieno. Minkštas kreminis padažas ir puikiai paruošta troškinta mėsa – patiekalas, kurį mielai valgyčiau sekmadienio pietums. Įkvėptas nuostabaus skonio, panašu, kad greitu metu ir pats asigaminsiu šį nedidelį šedevrą, o receptu būtinai pasidalinsiu ir su Jumis.
Ką pamiršau paminėti? Puikus aptarnavimas ir geras angliškas sidras (Hogans Dry), kuris puikiai tiko prie ragautų patiekalų ir suteikė šiek tiek rūgštelės šiame paveiksle. Žinant, kad gero sidro Vilniuje tikrai nėra daug, manau, čia galima užsukti vien dėl jo.
Šie metai prasideda tikrai gerai, o kaip žmonės mėgsta sakyti, kad geri dalykai gali slėptis visai šalia arba net "po nosimi". Būtent taip nutiko ir šį kartą – visai šalia savos darbo vietos, aptikau dar vieną šiltą ir meile alsuojantį nedidelį brangakmenį – restoraną Kalimera. Jei dabar, spaudžiant šaltukui, svajojate nusikelti kur šilčiau, tačiau nepavyksta, visiems rekomenduoju trumpai užsukti ir pasišildyti Graikijos skonių apsuptame restoranėlyje įsikūrusiame Stuokos Gucevičiaus gatvėje.