La Paella

Pastaraisiais metais šalyje madas diktuoja tolimųjų kraštų virtuvės. Kaip grybų po lietaus pridygo meksikietiškos virtuvės restoranų, dažnai išgirstame apie trumpus rytietiškų restoranų proveržius. Kelis jau teko aplankyti, keli vis dar yra mano sąraše. Šiandien noriu su jumis pasidalinti savo įspūdžiais apie vieną restorano virtuvę. Ne paslaptis, kad ispaniškos virtuvės skoniai yra būtent tokie, kurie labiausiai man užkaitina kraują. Žinoma, tam yra priežastis, juk vienas pirmųjų mano kulinarijos mentorių yra kilęs iš Katalonijos. Dirbdamas su juo turėjau puikią progą ne tik pamatyti, bet ir išmokti ispaniškos virtuvės subtilybių, kurios pavergė mane.


Restoranas La Paella (De Espana) įsikūręs Paupio turguje. Kaip daugeliui jau yra žinoma, kad šis turgus tapo vienu iš didžiausiu skaniai pavalgyti mėgstančių vilniečių traukos tašku. Savaitgaliais čia šurmuliuoja "šeimų paradai", o darbo dienomis, greitai ir skaniai pavalgyti mėgstantis Vilniaus jaunimėlis, nes vieta vis dar labai "trendy". Apie aptarnavimą greičiausiai kalbėti taip pat neverta, nes jo čia paprasčiausiai nėra. Užsisakei – prisėdai, supypsėjo – pasiėmei ir skanaus. Aišku, nepamirškit, kad po savęs indus išsinešame patys. O apie maistą galiu sau leisti pakalbėti ir kiek daugiau. Pradėkime!



Menu restorane iš pirmo žvilgtelėjimo atrodo ganėtinai didelis. Nemažas užkandžių pasirinkimas, kelios sriubos, žuvies patiekalai ir, be abejo, paelu rinkinys. Jų čia privardinta gerokai daugiau nei dešimt. Taip pat ir fideua - patiekalas, kuriame paela ryžiai pakeičiami į pastą. Tačiau ties čia aš drįsčiau ir sustoti, nes gausus dviejų lapų menu virsta į kiek mažesnį rinkinuką, nes gerai įsiskaičius, lengva pastebėti, kad tiek užkandžių, tiek pagrindinių patiekalų bazė yra ta pati, o keičiasi tik šalia einantys komponentais.



Tai pradėkime nuo užkandžių. Qroquetas de Jamon Iberico - apie juos greičiausiai pradės rašyti romanus, nes jų skonis vertas visko ir dar daugiau. Pilni skonio ir kūno, purūs, lengvi ir tobulai patiekti. Kaip vienas klounas sakė - I'M lovin it. Pastaraisiais metais restoranuose teko ragauti ne vieną patiekalo variaciją, ir turiu pripažinti, ši tvirtai yra pirmame trejetuke.



Dar vienas užkandis, kuris paruoštas be priekaištų - tai Patatas Bravas (iš Ispanų kalbos - aštrios bulvės) su naminiu alioli padažu ir Sriracha. Virtos, apskrudintos bulvės turbūt atrodo per paprastai, kad sulauktų pagyrų, tačiau man jos ypatingai geros. O kas gi su jomis gali būti negerai? Patikėkite, yra begalės vietų, kur net ir bulvė gali būti sugadinta, nors tai ir yra ypač mėgstama daržovė Lietuvoje. Čia ragautos bulvės buvo tobulai išvirtos ir apskrudintos, puikus namų gamybos aioli padažas prie jų ir sriracha, kuri suteikia šiek tiek aštrumo. Bum!!!



Coca – tradicinė mielinė kataloniška duonelė, čia patiekiama su alyvuogėmis ir ančiuviais, kurie ilsisi ant mažos paklodės padažo. Nors kartais ir nedera lyginti, tačiau savo skoniu kiek priminė parduotuvėje įsigytą bandelę, kuri dažnai laukia savo pirkėjo ne valandą ir ne dvi, o galbūt jau ir ne pirmą parą. Tešla prėska ir sprangi, padažas be meilės, kurios neprideda ten ir ančiuviai.



Dabar prie reikalo. Patiekalas, dėl kurio visi ir keliauja į šį restoraną, be abejo, yra paela. Ir nors mes čia atvykome būtent jos, tačiau pasirinkome kiek kitą šio vakaro scenarijų. Ir vietoj paelos išsirinkome fideua. Fideua – tai tradicinis ispaniškas patiekalas, kuris yra artimas paelos giminaitis, tačiau vienas iš pagrindinių komponentų jame yra nebe ryžiai, kaip įprasta matyti, o pasta. Suskamba "buzzeris" ir ant mūsų stalo jau garuoja didelis katilas gėrio. Fideua valgėme su antiena ir baravykais. Patiekalas atrodo tikrai įspūdingai, o ir į didžiulę keptuvę nukrypsta ne vieno šalia sėdinčio gurmano dėmesys. Tačiau reikia pripažinti, ne visada pirmas įspūdis būna teisingas. Šį kartą likome akys paganę, bet skoniu nusivylę. Greičiausiai vienintelis dalykas, apie kurį verta paminėti, tai puikiai paruošti makaronai, o toliau darosi liūdna. Antiena sausa, o baravykai neturi nei kūno, nei sielos, subliuškę. Tas pats ir su padažu, jame buvo jaučiamas gan stiprus metalo skonis, užgožiantis visus kitus prieskonius. Tikras nusivylimas, o juk pradžia buvo daug žadanti.



Po apsilankymo galvoje kirba kelios mintys. Pirmoji – šiandien tikrai nebuvo ta laimingoji diena, kai norisi pasakyti, kad viskas eina lyg iš natų. Antroji – grįžti čia tikrai reiks, ne vien tam, kad dar kartą susprogdinti kelis kroketus su Jamon Iberico, bet ir išmėginti paelą, kurią mes šiandien, kaip liaudyje sakoma, metėme dėl takelio.

0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Babble