Gyveno kartą teta ir dėdė,
jie mėgo po pasaulį važinėti.
Turėjo pinigų jie nemažai,
kas leido jiems lankyti žvaigždutės dažnai.
Pabudęs dėdė ankstų rytą,
nusprendė tetai restoraną užtaisyti.
Kad neliūdėtų ji viena
Ir suktųs kaip ta voverė rate.
Bet jei daryti - tai rimtai,
kad pavydėtų net draugai.
Juk žmonės esame rimti,
nenorim būti paprasti.
Pridėsim daug gražių detalių,
kurių atsivežėme iš už marių.
Idejų turim mes gerų,
nes apkeliavom vietų su kaupu.
O restorano šio garantas,
bus mūsų šefas imigrantas.
Mes jį sutikom kalnuose,
kur dirbo po laiminga žvaigždute.
Mes būsim Lietuvoj pirmi,
už tuos prasčiokus geresni.
Stovės čia eilės iš visų šalių,
o mes užkalsim krūvas pinigų.
Praėjo mėnesis, gal du,
Nebeaplanko jų būrys draugų.
O ir iš šefo ne kažką,
Čia vieną dieną buvo, kitą jau ate.
Nusprendė jie tada rimtai,
kad restoranu rūpinsis vaikai.
Bus patirtis jiems su finansais,
statybomis, architektūra ir kitais niuansais.
Kaip baigsis ši istorija,
turbūt kiekvienas žino,
nereikia čia ieškot kaltų,
kaip iš Agatos Kristi detektyvo.
Ir vieną vakarą vėlai,
kai baiginėjos pinigai,
pasakė dėdė tetai atvirai:
- Da nu į na..j restorano reikalai.
Istorijų daug panašių kiekvienas žino,
kas seka žvaigždę Michelino.
Suprasti vieną turi dėdė ir teta,
kad, ne žvaigždutėj slepiasi galia.