Laikotarpis prieš Kalėdas priverčia laikrodžio rodykles suktis sparčiau. Kalėdiniai įmonių vakarėliai, draugų dovanėlės ir bučinukai, metų apžvalgos prie bokalo ar taurės vyno. Miestas tampa gyvas, atgyja lyg bičių avilys vidurvasarį.
Ne išimtis ir restoranai, kurie trina rankas laukdami dosniai nusiteikusių svečių antplūdžio. Vieni jų pasiruošę, kiti viliasi, kad prašoks šventes neįdėję daugiau papildomų pastangų, treti, kaip sakoma - „varo na ura“.
Šiandien pasitaikė proga apsilankyti neseniai duris atvėrusiame restorane, kuris įsikūręs visai šalia Lukiškių aikštės, viešbučio Hilton pašonėje. Šių metų rudenį duris atvėrė Pink & Yellow. Restoranas, dabar jau moderniame pastate, turi terasą, į kurią galima užkilti pasigrožėti miesto vaizdu. Apie anksčiau šioje vietoje buvusį gėlių turgelį turbūt jau niekas ir neprisimena. Ši zona atsinaujino visu 100 procentų.
Rezervacijos iš anksto neturėjome, tačiau malonus restorano kolektyvas rado vietelę vakarui praleisti ir be jos, šiuo laikotarpiu tai didelė sėkmė. O po kelių minučių jau galėjome mėgautis putojančio vyno taure.
Esu labai paprastas ir galvoju paprastai. Pink & yellow – spindintis retro stiliaus restoranas, kuriame dominuoja apvalūs stalai ir minkštos besisukančios sofutės. Kaip aš mėgstu sakyti „classy“. Vienok, kyla klausimas, kodėl Pink & Yellow? Dėl geltonos, kaip ir viskas aišku, jos apstu restorano interjere, o vienintelis dalykas kuris buvo „pink“, tai mus aptarnavusios moters megztukas. Spėju, pavadinime slypi kur kas daugiau nei interjero spalvos, bet nesiaiškinau, tiek to, juk atėjau gerai praleisti laiką ir paragauti šios virtuvės patiekalų.
Meniu nėra platus. Keli starteriai, pora sriubų, keletas karštų ir keli desertai. Praktiškai, labai populiarus šių metų restoranų meniu konceptas. Virtuvė gan atvira, gali išgirsti čežančius puodus ar čirškančias keptuves. Atidavimo stalą ir ant jo garniruojamus patiekalus irgi matome.
Mano manymu, meniu labai europinis ir artimas madas sostinėje diktuojantiems restoranams. Nors bandoma žaisti meksikietiškos virtuvės skoniais, tačiau žodžiai „Mole“, „Nachos“ - šiuo metu žmonėms tikrai nėra nauji ar nepažįstami, ypač tiems, kurie domisi maisto kultūra.
Šaltas užkandis tuno tartar yra įprastas Vilniaus senamiesčio restoranų patiekalas, jo paragauti galime daug kur. Seniau būtum galėjęs nustebinti svečią šviežiu Yellow fin tunu, tačiau dabar prekybos centre gali įsigyti ne pačios blogiausios kokybės tuno ir susimaišyti tartarą pats, na bet dažniausiai, vis tiek eini jo valgyti pas profesionalus. Pink & Yellow restorane tuną gauname lengvai marinuotą soja ir ponzu, patiekiamą su kapotu avokadu, sakyčiau, kaip ir daugelyje restoranu, bet kartu ir su neįprastu morkų tyrės deriniu. Patiekiamas su karšta duonele. Klasikinis derinys, tačiau tiek avokadas, tiek morkų tyrė gelia dantis, matyt, patiekiama iškart iš šaldytuvo, neturėjo galimybės pasimėgauti virtuvės šiluma. Juodojo sezamo sėklos, kurios atsiskleidžia paskrudintos, šiame patiekale „žalios“, todėl davė bereikalingo kartumo skonį.
Šiuo metu esu pamišęs dėl kukurūzų, todėl buvo puiki proga paragauti patiekalą apie kurį suku galvą jau ne vieną mėnesį – kukurūzų sriubą. Čia ją valgome su elnienos ravioli, svogūnų trapučiu. Sriuboje pasigendu intensyvesnio kukurūzo skonio, jį užgožia sultinys ir grietinėlė. Svogūnai taip pat duoda gan ryškų skonį, kuris paslepia kukurūzus. Ravioliai puikiai išvirti, tačiau jei pasakytų, kad ten buvo troškinta jautienos mentė, ne elniena, tikrai nesiginčyčiau, nes nei tekstūra, nei skoniu mėsa nebuvo ypatinga.
Sviestažuvė – tikrai vertas paragauti patiekalas. Paprastas, tačiau įdomus garnyras ir tobulai iškepta žuvis, ką aš ir vertinu labiausiai. Sviestažuvė viena iš tų žuvų, kuri virėjų tarpe yra labai mėgiama. Ji neturi kaulų, yra standi, tačiau juodoji jos pusė - vos kelios akimirkos ilgiau ant ugnies ir žuvis, kuri savo tekstūra artima tunui, gali tapti nevalgoma. Ši žuvis reikalauja nemažai dėmesio, kol pasiekia svečio lėkštę, nevalia jos palikti be priežiūros. Restorano virtuvė ją patiekia lengvai rūkytą (keptą grilyje) ir skoniu priverčia nukeliauti į Lietuvos pajūrį, kur vasara neįsivaizduojama be šviežiai rūkytos žuvies.
Dauguma restorano lankytojų, jautienos žandą įvardintų kaip patiekalą, kuris prieš penkis metus buvo „trendu“. Dabar jį neretai galima išvysti net dienos meniu pasiūlyme. Priežastys tam labai paprastos - subproduktai kainų atžvilgiu restoranui net labai priimtini.
Jautienos žandas vienas iš produktų, kurį sudėtingiausia sugadinti, nors tikrai įmanoma. Dabar didžioji dauguma maitinimo įstaigų naudojasi Sous vide virimo technika, kuri leidžia ilgą laiką produktą virti nustatytoje temperatūroje. Čia jis patiekiamas su muskatine bulvių espuma, troškintais raudonaisiais kopūstais ir krapų sniegu. Prisipažinsiu, esu žando fanas, tačiau šis nebuvo pats geriausias, blogiausias taip pat. Bulvių espuma paskleidė muskato kvapą, kuris nuteikė labai gerai, tačiau tekstūra nebuvo tobula. To priežastis, greičiausiai, netinkamas bulvių rūšies pasirinkimas arba gaminimo būdas, nes vienintelis dalykas, kuris jautėsi burnoje, tai bulvių krakmolas. Žandas buvo išvirtas idealiai, bet „mole“ padažo ten taip ir neradau. Raudonieji troškinti kopūstai – ok, nors nesu jų gerbėjas, krapų sniegas – galbūt, tačiau, tai buvo tikrai ne tas patiekalas, kuris būtų vertas visų 16 eurų. Patiekalas apie nieką, mažai paieškota. Dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai trukdė mėgautis patiekalu – atskiri indai. Žinoma, ne visi žmonės sureikšmina tokius dalykus, tačiau esu vienas iš tų, kai restorane noriu jaustis atsipalaidavęs ir negalvoti kaip atsigeri putojančio vyno nepaleidžiant įrankių, nes nelabai kur turėjau juos pasidėti, nebent tiesiai ant baltos staltiesės. Įrankiai neproporcingai dideli dubenėliams ir krenta iš jų.
Didžiausias Pink & Yellow privalumas – nepriekaištingas servisas. Nuo durų iki durų, liaudiškai tariant „paturėjo“. Tokio serviso dažnai pasigendu net aukščiausio lygio restoranuose. Manau, dar ne kartą teks išmėginti šią vietą. Tikiuosi kitą kartą maistas nustebins labiau.