Šiais metais pavasaris šiek tiek kitoks nei prieš tai buvę. Įsisiautėjęs virusas pakoregavo ne tik lankytojų, bet ir maitinimo įstaigų įpročius. Palengva atšaukiant suvaržymus, išsiilgę pramogų žmonės traukia ir į restoranus, trokšta pasinerti į primirštus gero maisto teikiamus malonumus. Nors dar negalime jaustis kaip iki pandemijos, turime laikytis saugaus atstumo, higienos ir kitų reikalavimų, tačiau su kiekviena diena vis daugėjant leidimų, daugėja ir svečių, kurie su malonumu lepinasi restoranuose teikiamu maistu.
Kiekvieną dieną socialiniuose tinkluose pasirodo vis nauji restoranų pasisveikinimai, pranešantys apie atnaujintą veiklą, atgimimą, savitą renesansą. Vieni iš jų tęsia pradėtą darbą, kiti atgimsta kažką pakeitę – koncepciją, šefą, meniu. Yra ir tokių, kurie neria į dar neištyrinėtas gelmes, taip bandydami pritraukti ragautojo dėmesį ir didesnius srautus. Tačiau tikslas lieka tas pats – sugrįžti į etapą, kuris buvo prieš kelis mėnesius, kuomet norint patekti į mėgstamą restoraną, tekdavo rezervuotis vietą iš anksto.
Šiandien ir aš nusprendžiau prisiminti senus gerus laikus ir aplankyti restoraną, kuris tiek savo vieta, tiek vaizdu pro langą, traukia ne vieno praeivio dėmesį. Pačiame centre, skvere šalia Katedros aikštės, įsikūręs restoranas pavadinimu Zoe’s. Vaizdas tikrai įkvepia ir priduoda ypatingos dvasios. Paskutiniai apsilankymai restorane vyko prieš keletą metų, todėl gerų prisiminimų vedinas nusprendžiau pasimėgauti šioje vietoje teikiamu maistu. Įkaitęs vasaros oras puiki priežastis ieškoti stalelio lauke, o jų čia apstu.
Lankytojų poreikiai yra labai svarbūs kiekvienam restoranui. Ne vienas privalo šokti pagal lankytojų dūdelę, jei nori sulaukti didelių srautų. Mėsainis, cezario salotos, Crème brûlée – patiekalai, kuriuos pamatęs pradedi nagrinėti tik burgerio priedų sąrašą. Deja, bet šį kartą restoranas Zoe’s meniu pasirodė vienas iš tų, kuriame pasigendi įdomesnių patiekalų. Prie kai kurių patiekalų randasi žodelis „Zoe’s“ ar „žymiosios“, turbūt gausus karantino metu suvartotų namūdiškų patiekalų racionas priverčia atsisakyti mėsos kukulaičių ar kiaulienos nugarinės kepsnio.
Pirmasis mano pasirinkimas – Zoe’s česnakinė sriuba. Tikrai negaliu pasakyti, kodėl ją pasirinkau iš meniu. Galbūt dėl to, kad vakar suvartoti keli bokalai alaus šaukėsi šiandien kažko aštresnio, o gal dėl nostalgijos Čekijoje ragautai česnakinei sriubai su ryškiu alaus ir kietojo sūrio skoniu. Dejavu neįvyko, nors gal ir buvo šioks toks, bet tikrai neprimenantis Čekijos, o greičiau tik vidurinę mokyklą, kai teta Angelė dideliu samčiu „įvarydavo“ kiekvienam po dozę sriubą primenančio viralo. Lygiai tokia pati buvo ir čia – nei kūno, nei sielos. Nors kažkur tolumoje ateidavo žalio česnako skonis, tačiau pagrindas, kurį sudarė ši sriuba, mano manymu, buvo grietinėlės ir vandens mišinys, daugiau nieko.
Po nesėkmingo pirmo bandymo, ant stalo atsidūrė panini su krevėtėmis, čili ir sūriu. Patikinus, kad panini bus patiektas be čili, nes juo turėjau pasidalinti su savo mažaisiais „piratais“, tačiau greičiausiai šis prašymas iki virtuvės nenukeliavo, o gal grįžo bumerangu. Dar vienas siurprizas, kuris laukė panini viduje – kamštelis nuo majonezo buteliuko ar kažkokio jį primenančio padažo, kai mažasis ištraukęs jį iš burnos su dideliu smalsumu manęs užklausė „Tėti, o kas čia?“ Daugiau kaip ir nebėra ką pridurti, nebent tai, kad bulvytės buvo su storu sluoksniu prieskonių, kuriais 90-ais buvo populiaru barstyti viską, kas pakliūdavo po ranka.
Turbūt ne vienas mano vietoje būtų pakilęs ir palikęs restoraną, bet švenčiant tėčio dieną, nevalia pykti, todėl sukandęs dantis laukiau kito patiekalo. Mėsainis tikrai buvo neblogas, puikiai iškepusi mėsa ir skani bandelė. Deja, su salotomis pasisekė mažiau – kopūstai su kario prieskoniais buvo tikrai klaikūs, o agurkėlis ant jų viršaus savo skoniu priminė ištrauktą iš jau prieš kelis metus sprogusio marinuotų agurkų „sloiko“, kuris taip ir liko stovėti pamirštas rūsyje. Ar šis burgeris yra vertas tų 14 eurų? Tikrai ne. Greičiausiai, nevertas ir pusės tiek.
Nors karantinas pakoregavo visų restoranų veiklą, tačiau svečiai sugrįžti į restoranus tikrai neskubės, jei ir toliau bus „taupiai“ žiūrima į maisto kokybę ir aptarnavimą, kaip, kad man nutiko besilankant „Zoe’s“. Restoranai, tikėdamiesi sulaukti savaiminio svečių antplūdžio tiesiog todėl, kad žmonės yra išsiilgę laiko praleisto su draugais ar šeima prie stalo restorane, manau, klysta. Vien todėl, kad jie seniai nebuvo vienoje ar kitoje vietoje nereiškia, kad joje lankysis nuolat. Taip, galbūt jiems pasiseks vieną kartą, gal kitą, bet lankytojas negrįš, jei negaus kokybės už tikrai nemažą sumą, kurią jis palieka pavalgęs. Juolab, dažnas svečias po kelių mėnesių praleistų karantine, jau galėtų pasiūlyti savo kukulaičių receptą, kuris bus ne prastesnis nei tas, kuriuo bandoma suvilioti restorano svečius.
Tikiuosi „Zoe’s“ susitvarkys, tačiau greitu metu jis netaps nei lankytina vieta, nei mano rekomenduojamų sąraše. Priežastys iš esmės labai konstruktyvios ir aiškios – prastas aptarnavimas, skurdus meniu, na ir, žinoma, maistas, kuris turėtų būti puikus, atsižvelgiant į tai, kad pasirinkimas labai ribotas. Deja, maisto kokybė nuvilia. Gerai bent jau tai, kad oro ir atmosferos tą dieną negalėjo sugadinti niekas, o ir sūnus gavo mažą pamokėlę, kas yra kamštelis nuo padažo ir kodėl jis yra nevalgomas.