Nors galime džiaugtis, kad esame šalis turinti priėjimą prie jūros ir, žinoma, gausybę ežerų, kurie skersai išilgai driekiasi per visą šalį, tačiau žuvis nėra tas produktas, kurį dažnai matome ant vakarienės stalo. Aišku, nekalbėsiu apie Kūčias, nes žvelgiant per kisieliaus prizmę tikrai išvysime silkių armiją išsirikiavusią ant šventinio stalo.
Kodėl iš pažiūros toks paprastai paruošiamas produktas niekaip negali „įsipaišyti“ į sąrašą mėgiamiausių patiekalų?
Sakyčiau, yra keletas priežasčių. Viena iš jų ta, jog Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. Suomiai net klijuoja lipdukus ant kai kurios rūšies žuvų, jei ji pagauta Baltijos jūroje, nes nerekomenduoja jos valgyti dėl galimo žalingo poveikio sveikatai. To pasekmė, kad didžioji dalis žuvies, patenkančios į Lietuvos rinką, yra užaugintos Šiaurės ar Viduržemio jūrose arba pagautos Ramiajame ir Atlanto vandenynuose. Kita priežastis, kodėl žuvis vis dar nenukarūnuoja mėsos, matyt ta, kad nemokame jos tinkamai pasigaminti, o lašišos kepsnys su bulvių tyre ar sterko maltinis yra atsibodę tiek, jog kitos rūšies žuvies net nesirenkame.
Greičiausiai visi esate girdėję arba ragavę žuvį keptą druskoje. Tai viduržemio jūros šalims būdingas paruošimo būdas, kai išskrosta ir prieskoniais bei citrina prisotinta žuvis, kepama po druskos patalu. Klasikinis jos pateikimas restorane tampa ir mažu šou, kai padavėjas prie svečių stalo išdarinėja žuvį ir patiekia ją užsisakiusiems svečiams. Tai yra tikras kulinarinis orgazmas, o ir puikus būdas padavėjui užsidirbti papildomai „arbatos“.
Šiandien pabandysime iškepti ne visą žuvį, o žuvies filė.
