Greičiausiai, jei „tikro“ Vilniečio paklaustumėte, kur sukasi gyvenimas Vilniaus mieste, neabejoju, didžioji dalis atsakytų, kad Vilniaus gatvėje. Juk joje gausu barų, klubų, kavinių, restoranų. Net ir eilinę savaitės dieną čia gali susirasti kompaniją bokalui alaus ar taurei vyno ir šiais gūdžiais viruso laikais. Šioje Vilniaus dalyje sau šiltą kampą gali susisukti ir mėgstantys pavalgyti pagaliukais (Mililitrai) ar austrių mėgėjai (Selfish). Taip pat ir ieškantys autentiškų kitų šalių virtuvių (Da Antonio) ar tiesiog saldėsiu pasilepinti panorę įsimylėjėliai (Pinavija). Laiko apribojimų irgi nėra, svečias visada laukiamas, ar tai būtų dvi valandos nakties, ar 8 valanda ryto. O šiltuoju metų laiku, gatvė virsta dideliu restoranu, nes joje visi, kas turi galimybę pasistatyti staliuką lauke, ją ir išnaudoja. Tokia štai ypatingą mūsų Vilniaus gatvė.
Šiandien nusprendžiau apsilankyti vietoje, kuri jau beveik šešis mėnesius yra atvėrusi duris Vilniaus gatvėje. Visai ne daug, tačiau šis restoranas man yra pažįstamas iš seniau. Mėgstu užsukti pasilepinti maistu viename didžiųjų prekybos centrų įsikūrusiame šio tinklo restorane. Jeigu norisi sugrįžti į prekybos centre veikiantį restoraną, tai manau, jau tikrai yra didelis pasiekimas, nes tikslingai pavalgyti dažniausiai keliaujame į miesto centrą. Šiandien taip pat nugalėjo noras pasivaikščioti rudeniškomis senamiesčio gatvėmis, o finale užsukti į mėgiamą „Bonocosi“ restoraną, tačiau jau kitoje vietoje – Vilniaus gatvėje. Restoranas prisistato esantis tradicinių Itališkų patiekalų kalve. Pagrindinis jų „arkliukas“ yra metrais matuojama pica - „Pizza al Metro“.
Bonocosi nustebino mane savo dydžiu. Du aukštai, o juose net ir su visais šiuo metu taikomais apribojimais, manau, lengvai susės 100 lankytojų, taip pat yra keli staliukai gatvėje tiems, kurie mėgsta pasilepinti rudenišku oru, todėl ir personalo čia yra nemažai. Atviroje virtuvėje, prie dviejų malkomis kūrenamų krosnių, sukasi bent 5-6 virtuvės darbuotojai, tiek pat jų sukasi ir restorano salėje.
Menu tikrai nemažas. Patiekalą sau išsirinks net ir tie, kurie skeptiškai žiūri į picas. Šeši užkandžiai, kuriuos pagrinde sudaro brusketos, o skyriuje „Patiekalai“ puikuojasi salotos su tradiciniais Itališkais ingredientais: Burrata, Bresaola. Didžiausią vietą meniu, aišku, kad užima picos. Jų rasite ne vieną dešimtį, todėl tikrai pavyks išsirinkti savo favorites, tikiuosi, kad pavyks.
Padėkime šią skanią kelionę nuo užkandžių. Bruschetta con Stracciatella e Crudo ir Mozzarelline. Jei atvirai, nei pirmas, nei antras užkandis Italijos nepriminė. Namų gamybos brusketos griežinėliai ant kurių dailiai sudėtas stracciatella sūris ir Prosciuto kumpis, deja, bet nepaliko įspūdžio. Brusketa man priminė vakar dienos duoną įsigyta prekybos centre, kuri liko gulėti ant stalo per naktį, o iš ryto buvo panaudota sumuštiniams. Rezultate sumuštinio tekstūra priminė kempinę, o po vienu kumpio gabalėliu, taip stracciatellos ir neradau. Nusišypsojau, nes tai man priminė vieną vaikišką dainelę, kai pelytė bėgo vandenilio, nes vienam neliko košės. Jei kartais sakoma, kad nuotraukoje neatsiskleidžia tikrasis patiekalo skonis, tai čia viskas atvirkščiais. Būtent tiek galiu pasakyti apie mozzarelline. Šeši pavargę mocarelos gabaliukai, kurie tapo puikiu užkandžiu vienam keturmečiui vaikui laukiant savo patiekalo. Ir nors niekada nevertinu patiekalų pagal jų kainas, tai šiam patiekalui padaryčiau išimti ir nubraukčiau ketvertą, kuris stovi priešais tuos 55 centus.
Vakaro žvaigžde tapo Zuppa di Pesce – jūros gėrybių sriuba, kuri ir prieš tai lankantis šiame restorane buvo verta kiekvieno ragauto šaukšto. Sodraus skonio žuvies sultinio pagrindas, pomidorai, jūros gėrybės ir skrudintos duonos riekelės – puikus derinys.
Pagrindinis patiekalas – Parmigiana di Melanzane. Nesu Italas, o ir šalį teko lankyti vos kelis kartus, bet Italijos virtuvė yra tarp trijų mano mėgstamiausių, todėl ir Parmigiana vienas iš tų patiekalų, kurį esu ne tik ragavęs, bet pats ne kartą gaminęs savo svečiui. Ne taip ir seniai šiuo receptu dalinausi savo dienoraštyje. Deja, bet šiandien šio restorano Parmigiana variantas man Italija nekvepėjo. Tiek baklažanai, tiek cukinija buvo pramirkę riebalais, o jų skonį tik dar labiau suintensyvino riebus padažas. Sūrio, kurio turėtų būti niekada negailima šiam patiekalui, buvo tik tiek, kaip sniego žiemą pastaraisiais metais Lietuvoje. Tiek bendras vaizdas lėkštėje, tiek skonis buvo tikrai blankūs, nes pasigedau net ir elementarios „meilės“ jame.
Dažnai mėgstame sakyti, kad paprastume slypi grožis, todėl iš gausaus picų sąrašo pasirenku Napoletana. Ši pica yra viena iš tų dviejų picų (su Margherita), kurios gali daug pasakyti apie visas likusias meniu sąraše. Ant picos patiekiami vos keli ingredientai, o pagrindinis iš jų yra ančiuviai. Šiandien tikrai nenoriu nieko sakyti apie ančiuvius, nes juos labai akcentuoja šis restoranas, sakydami, jog jie atkeliauja tiesiai iš Italijos, visgi man jie pasirodė esantys labai sūrus, galbūt čia tiesiog skonio dalykai. Apie tešlą tikrai patylėti nepavyks, juk būtent ji ir yra pagrindinis šio patiekalo komponentas. Šiandien man ji tikrai bloga, galbūt ne tiek, kiek bloga, bet kiek „žalia“. Jei tai būtų Prienuose įsikūrusioje kebabinėje kepta pica, tiesiog nuleisčiau galvą ir jau po kelių minučių pamirščiau apie tai, bet tikrai ne šioje vietoje, Vilniaus centre, gatvėje, kurioje yra ir kitų pasirinkimų. Šio restorano „veidas“ - „Pizza al Metro“, todėl viskas, kas kepama krosnyje iš tešlos, turėtų būti čia tobula.
Pasak „Bonocosi“, cituoju: „ čia lyg tikri itališki namai, kur patiekalai gaminami su meile bei pagarba tradicijoms. Namai, pilni gyvumo, savotiško chaoso“ . Galbūt ir nežinau aš tų itališkų tradicijų, tačiau nei meilės, nei gyvumo čia aš neradau. Vienintelis dalykas, kuris labai tinka – savotiškas chaosas, jis ir atsispindi lėkštėje. Galbūt Bonocosi ir ne atsidurs mano rekomenduojamu restoranų sąraše, tačiau visiems mielai rekomenduosiu užsukti paragauti jūros gėrybių sriubos – Zuppa di Pesce.
Jūsų Pavarsdienorastis
Comentarios